TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Diskusija: ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir persekiojimo?

Šaltinis: 15min
0
A A

Žodžio laisvė – korupcijos narve Neseniai Lietuvoje viešėjo Aidanas White'as, ilgametis Tarptautinės žurnalistų federacijos generalinis sekretorius, vadovavęs šiai profesinei organizacijai nuo 1987-ųjų iki šių metų balandžio. Organizacijos „Transparency International“ Lietuvos filialo kvietimu jis dalyvavo „Žurnalistų pusryčiuose“, kur rugsėjo 26 dieną skaitė paskaitą apie žurnalistų profesinę etiką.

Svarbiausioji A. White'o paskaitos mintis ir raginimas – išlaikyti gyvą žurnalistų profesinės etikos liepsną. Jis pabrėžė, kad skelbti tiesą yra svarbiausioji žurnalisto pareiga ir negali būti pateisinimų šio principo laužymui.

Atviras žanro klausimas

Nepaisant to, pasak A.White'o, pasitaiko atvejų, kai to nesilaikoma, žiniasklaidos galia piktnaudojama. Jis minėjo praėjusią vasarą Didžiojoje Britanijoje nuvilnijusį skandalą, kai iškilo viešumon faktai, jog didžiausio tiražo sekmadieninio laikraščio „The News of the World“ darbuotojai slapta klausėsi tūkstančių žmonių – nuo nusikaltimų aukų iki garsenybių.

Iš Lietuvoje tarptautinės žurnalistų bendruomenės dėmesio vertų atvejų Aidanas White'as pažymėjo vieno leidėjo iniciatyvą per teismą reikalauti milijono litų iš tinklaraštininko, kuris savo „bloge“ tik pareiškė nuomonę, vadovaudamasis kitų žiniasklaidos priemonių pranešimais. Tai atvejis, rodantis, kad pačios žiniasklaidos priemonės kartais, anot A. White'o, gali veikti prieš žodžio laisvės principus.

Vidmantas Valiušaitis
Vidmantas Valiušaitis

Lietuvos žiniasklaidos raiškos lauke pastaruoju metu daugėja atvejų, kuriuos sunku vertinti vienareikšmiškai. Naujausias įvykis – Seimo nario Sauliaus Stomos nuotykiai su jauna mergina, viešojoje erdvėje dabar vadinama žurnaliste. Paliekant nuošalyje moralinius vertinimus, kuriems pagrindo teikia paviešinti politiko elgesio ir kalbų fragmentai, žanro klausimas vis dėlto lieka atviras: ar toks apsimetinėjimas ir provokavimas yra žurnalistika? Kiek tai dera su teise ir  žurnalistikai keliamais profesionalumo reikalavimais?

Kas tai: bandymas apginti „gerą vardą“ ir „profesinę reputaciją“, ar siekis užčiaupti, įbauginti ir sužlugdyti kritiką?

O leidėjo Vito Tomkaus milijoninis ieškinys Dainiui Radzevičiui? Kas tai: bandymas apginti „gerą vardą“ ir „profesinę reputaciją“, ar siekis užčiaupti, įbauginti ir sužlugdyti kritiką? Precedentų, tegu ir ne visai lygiaverčių, esama: metų pradžioje už pareikštą kritiką stambia pinigine bauda buvo nubaustas žurnalistas Gintaras Visockas.

Ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir asmenų persekiojimo – neteisėtų veikų, kuriomis siekiama kitais asmenimis pasinaudoti arba juos nutildyti, sužlugdyti, pakirsti reputaciją?

Apie tai vyko diskusija Žinių radijo laidoje „Žiniasklaidos anatomija“, kurioje dalyvavo Žurnalistų etikos inspektorė Zita Zamžickienė, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto dekanas, docentas Andrius Vaišnys, „Transparency International“ Lietuvos filialo vadovas Sergejus Muravjovas ir komunikacijos specialistas Rytis Juozapavičius.

Greta Žurnalistų etikos inspektorės, kuri pagal profesiją yra teisininkė, į laidą norėjau pakviesti ir dar bent vieną nepriklausomą teisininką. Kalbėjausi su penkiais iškiliais teisės specialistais – advokatais, teisėjais, teisės teoretikais. Aplinkybių sutapimu, nė vienas iš jų, išgirdę apie laidos temą, atvykti negalėjo dėl tikrų ar tariamų priežasčių. Ir tai tik patvirtina, kad baimės laisvai ir atvirai svarstyti kai kurias žiniasklaidos problemas, bent jau teisininkų aplinkoje, išties esama. Nenuostabu. Žmonės nesijaučia saugūs, bijo būti žiniasklaidos šantažuojami.

Daugelis prisimena prieš keletą metų regėtą teisėjo Audriaus Cinino profesinės garbės ir žmogiškojo orumo niokojimą spaudos puslapiuose, įskaitant fotomontažus ir kitas psichologinio poveikio priemones. Mūsų teisinė aplinka tokia, kad net vykstant teismo procesams viena iš šalių gali leisti sau nevaržomai naudoti tokias poveikio priemones prieš kitą šalį ir nesusilaukti jokių pasekmių. Todėl nenuostabu, kad tai verčia net teisininkus gūžtis.

Pokalbis su R.Juozapavičiumi vyko diskusijos pradžioje telefonu, tuo tarpu kiti trys laidos dalyviai temą svarsė Žinių radijo studijoje.

Stinga skaidrumo

V.Valiušaitis. Pone Juozapavičiau, Jums vadovaujant „Transparency International“ Lietuvos skyriui, esate atlikę tyrimą, kuriuo bandėte išsiaiškinti verslo sluoksnių požiūrį į Lietuvos žiniasklaidą – teikiamas reklamos paslaugas, leidėjų ir žurnalistų raiškos metodus ir pan. Gal galėtumėte priminti to tyrimo išvadas?

R.Juozapavičius. Mes apklausėme 502 verslininkus, siekdami suprasti kaip Lietuvos verslas suvokia žiniasklaidos skaidrumą. Paaiškėjo, kad Lietuvos verslininkai nuoširdžiai bijo žiniasklaidos.

Didžioji dauguma apklaustųjų prisipažino: jie tiki, kad žiniasklaidos priemonė gali juos sužlugdyti. O baimė – negeras dalykas, kuriant santykius. Taip pat paaiškėjo, kad verslininkai mano esant Lietuvos žiniasklaidą ganėtinai neskaidria. Apklausose ypač išsiskyrė, kaip neskaidriausios, dvi leidinių grupės. Tai „Respublikos“ leidinių grupė, laikraščiai „Respublika“, „Vakaro žinios“ bei „Lietuvos ryto“ dienraštis. Tokia istorija.

V.Valiušaitis: Kokie to skaidrumo parametrai buvo vertinti?

R.Juozapavičius: Verslininkai patys turėjo pasakyti kas jiems yra „skaidru“. Klausimas, iš kurio paaiškėjo, kad „Respublika“, „Vakaro žinios“, „Lietuvos rytas“, verslininkų akimis, yra neskaidrūs, skambėjo taip: mes išvardinsime žiniasklaidos priemones, o jūs įvertinkite ar kiekviena iš jų yra „labai skaidri“, „skaidri“, „neskaidri“ ir „labai neskaidri“.

Kęstučio Vanago/BFL nuotr./Vieninteliam iš penkių komisijos narių R.Juozapavičiui iki kadencijos pabaigos liko treji metai.
Kęstučio Vanago/BFL nuotr./ R.Juozapavičius.

Atsakė tik tie, kurie turėjo reikalų su konkrečia žiniasklaidos priemone. Vadinasi, tai žmonės, kurie sprendė pagal asmeninę patirtį ir pasakė, kad ji yra skaidri ar neskaidri. Taip pat verslininkai pateikė daug kitų duomenų apie tų žiniasklaidos priemonių atstovų elgesį. Pavyzdžiui, apie tai ar leido žiniasklaidos priemonės atstovai suprasti, kad jeigu užsisakys reklamą, tai susilauks palankaus jo interesų nušvietimo tame leidinyje.

Labai paprasta atskirti asmens persekiojimą iš keleto požymių. Pirmiausia, vengiama su tuo asmeniu kalbėtis.

Taip pat buvo klausiama apie užsakomąsias publikacijas: kiek verslas pajėgus atskirti užsakomąsias publikacijas spaudoje? Ir daug įvairiausių kitų dalykų.

V.Valiušaitis: Ir kokios buvo to tyrimo pasekmės? Ar tai pasitarnavo bent iš dalies nuskaidrinti žiniasklaidos raiškos lauką? Kaip į tai reagavo spauda, politikai?

R.Juozapavičius: Tas tyrimas, mūsų supratimu, padėjo diskusijai apie žiniasklaidos skaidrumą. Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio tyrimas. Ligi tol nebuvo daryta jokių rimtesnių žiniasklaidos skaidrumo studijų. Tačiau kaip nusistovėjo ta žiniasklaidos skaidrumo skalė – neskaidriausi leidiniai „Respublika“, „Vakaro žinios“, Lietuvos rytas“, skaidriausios žiniasklaidos priemonės „Verslo žinios“ ir BNS – taip kažkokių ypatingų struktūrinių pokyčių, savo subjektyvia nuomone vertindamas, nepastebiu. Kitaip tariant, kad tie, kurie buvo įvardyti kaip neskaidrūs, būtų ėmęsi kažko, kas leistų jiems parodyti skaidresnį santykį su auditorija ir reklamos užsakovais.

Vėliau „Transparency International“ atliko dar vieną tyrimą – kokybinį. Lyginome lietuviškus, latviškus ir švediškus laikraščius, gilinomės į jų turinį. Bandėme suprasti, kiek tie laikraščiai skaidrūs taisydami savo klaidas, aiškindami apie savo redakcinę politiką, savininkų interesus, interesų konfliktus, megzdami santykius su savo auditorija. Paaiškėjo, kad net latviški laikraščiai, nekalbant apie švediškus, yra kur kas skaidresni negu lietuviški. Tačiau išskyrus kalbas, esminių struktūrinių pokyčių šia kryptimi nėra.

Lyg samdomas žudikas

V.Valiušaitis: Ar politikai, susipažinę su šia studija, domėjosi kaip galima būtų sutvarkyti teisinį lauką, kad jis motyvuotų spaudą būti skaidresne ir atviresne?

R.Juozapavičius: Man nežinoma, kad politikai būtų tuo domėjęsi. Man liko įspūdis, kad Lietuvos politinis elitas bando atsisakyti minties, jog žiniasklaidos reguliavimas yra labai svarbi politikos darbotvarkės problema. Jeigu mes gyvename demokratinėje visuomenėje ir viešoji opinija formuojama per žiniasklaidos priemones, privalu kažką daryti, kad žiniasklaidos priemonės būtų to viešumo mediatoriumi arba tarpininku, kuris padeda įvairioms interesų grupėms susikalbėti, susitarti, rasti bendrą sprendimą.

Tačiau įspūdis toks, kad politikai vengia domėtis, vengia gilintis. Ir bendra tendencija – jie tiesiog arba imasi šiurkščių priemonių prieš kai kuriuos leidinius, arba stengiasi tam tikroms žiniasklaidos priemonėms įsiteikti. O pažvelgti sistemiškai, pamėginti suprasti kas vyksta su žiniasklaida, ką galima būtų ir ką reikėtų daryti, kad turėtume kokybiškesnį viešąjį diskursą, atsiprašau, bet tokių poslinkių politiniame lygmenyje nepastebiu.

V.Valiušaitis: Kiek pamenu, po šito tyrimo Jūs ir pats asmeniškai tapote gana agresyvaus spaudos užsipuolimų taikiniu?

R.Juozapavičius: Taip. Tie leidiniai, kurie verslininkų apklausoje figūravo kaip neskaidrūs, ėmė rašyti, kad esu blogas žmogus: kaltino mane seksualiniu priekabiavimu, reketu, riaušių kurstymu, kyšio siūlymu, korupcija, dalyvavimu organizuotame nusikaltime, sukčiavimu pasitelkus sociologinius tyrimus, „blogo kvapo“ skleidimu, kvailumu, tylėjimu ir dar kad žmona korumpuota...

V.Valiušaitis: Kaip manote, ar yra riba tarp žiniasklaidos kritikos ir asmenų persekiojimo, moralinio terorizavimo per spaudą? Kaip atskirti kada ta riba peržengiama?

R.Juozapavičius: Tą ribą nustatyti iš tiesų yra nesunku. Kritika visuomet grindžiama kritišku mąstymu. Čia lemiamos reikšmės turi argumentai, faktai. Aš labai nustebau, kad leidiniai, kurie mane kritikavo, į mane net nesikreipė. Maniau, kad jiems svarbu bent pasikalbėti su manimi. Pasirodo, kad jie net nesikalba...

Labai paprasta atskirti asmens persekiojimą iš keleto požymių. Pirmiausia, vengiama su tuo asmeniu kalbėtis. Arba organizuojamas toks puolamasis interviu, kuriuo akivaizdžiai parodo, kad tavęs negerbia, net neleidžia atsakyti, tik kaltina. Netgi nuotrauką parenka tokią, kuri asmenį kaip galima labiau nuvertintų, kad jis atrodytų kuo bjauriau.

Patys rašiniai – labai paprasti, primena nesudėtingus trilerius su samdomais žudikais, iš tamsos iššokančiais nušauti aukos, už kurios likvidavimą jiems yra apmokėta. Toks primityvus, bet tuo pat metu ir labai brutalus metodas. Tačiau skaitytojui, kuris turi šiek tiek kritiško mąstymo, akivaizdu kokia tokių straipsnių esmė. Aš pats, pavyzdžiui, nustebau, kad straipsniai, kuriuose visaip buvau kaltinamas, turėjo labai palankaus poveikio kuriant santykius su kitais žmonėmis. Žmonės atjautė, visi puikiai suprato kas čia vyksta. Todėl poveikis nebuvo didelis.

Informacija manipuliuojama

V.Valiušaitis: Pone Muravjovai, kokios priežastys lėmė, kad kvietėte Aidaną White'ą? Kodėl dabar, kodėl tokia tema?

S.Muravjovas: Daug metų dirbame su žiniasklaidos atskaitingumu ir skaidrumu. Ir patys sau keliame klausimą: o kas toliau? Mus domina kaip žiniasklaidos priemonės bendrauja su visuomene ir savo skaitytojais. Pavyzdžiui, ar daro klaidų atitaisymus? Ar turi elgesio arba etikos kodeksus? Individualius, pritaikytus kiekvienos konkrečios žiniasklaidos priemonės reikmėms, o ne vien skėtinį kodeksą, kuriuo vadovaujasi visi.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Sergejus Muravjovas
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Sergejus Muravjovas

Ar žiniasklaidos priemonė turi ombudsmeną ar ne? Ar įmanoma piliečiui, skaitytojui susisiekti su žiniasklaidos priemonės redakcija, geriau suprasti kaip ta žiniasklaidos priemonė veikia? Ar galima gauti, pavyzdžiui, informaciją apie savininkus, apie tai kas ją valdo? Tai yra geroji pasaulinė praktika.

Tik tokiu būdu galima suprasti ką skaitai, kokiomis taisyklėmis, kokiomis vertybėmis vadovaujasi viena arba kita žiniasklaidos priemonė – laikraštis, televizija, radijas. Taigi iš mūsų atliktų tyrimų paaiškėjo, kad tikrai turime rimtų iššūkių ir gana smarkiai skiriamės nuo tų pačių švedų.

Lietuvos žiniasklaidoje problemų yra ir tas problemas reikia spręsti.

Klausimas: ką daryti? Savaime suprantame, kad žiniasklaida – privatus verslas. Daugeliu atvejų. Ir pats verslas turi spręsti ar jis pasiruošęs keistis? Galima padėti jam tai suprasti. Tačiau kaip tai padaryti? Mūsų trečiojo projekto tema ir iššūkis – paskatinti diskusijas tarp žurnalistų: kaip jie mato žiniasklaidos padėtį ir žiniasklaidos ateitį Lietuvoje? Drįsčiau teigti, kad dabar bent jau galima išgirsti, kad Lietuvos žiniasklaidoje problemų yra ir kad tas problemas reikia spręsti. Prieš penkerius ar daugiau metų tokio supratimo nebuvo arba buvo dar labai mažai.

V.Valiušaitis: Ponia inspektore, ką sako Jūsų patirtis, kokias pastebite tendencijas – į geresnę ar į blogesnę pusę krypsta reikalai žiniasklaidos raiškos lauke?

Z.Zamžickienė: Sprendžiant pagal skundus, pagal jų kiekį – situacija nesikeičia. Skundų kiekis  panašus, pagrįstų skundų taip pat yra daug. Mes laimime apie 80 proc. bylų. Vietoj to, kad leidėjai pasižiūrėtų į mano sprendimą, kaip į rekomendaciją ateityje išvengi klaidų, neretai žvelgiama į tai su išankstiniu nusistatymu, kaip į „persekiojimą“.

Savo darbe taikau ir ombudsmeno funkcijas. Kreipiuosi į portalus, kad jie pašalintų netinkamą informaciją, ypač nepilnamečių apsaugos įstatymo požiūriu. Kreipiuosi į laikraščius, kad jie taip pat ateityje to nekartotų. Dažnai sulaukiu replikų, kad esu „cenzorė“. Tačiau žiniasklaidos priemonės, manipuliuodamos informacija, kartais pačios vykdo cenzūros funkcijas, kaip tai patvirtina patys žurnalistai. Jos pateikia tik tai, kas joms pačioms naudinga. Štai yra negerai.

Adresuotina įstatymų leidėjams

V.Valiušaitis: Pone Vaišny, Jūs turite tiek darbo Seimo viešųjų ryšių tarnyboje patirties, tiek dabar akademinėje terpėje, tiek praktinio leidinių redagavimo. Kaip matote tą žiniasklaidos raiškos lauko kaitos procesą per 20 nepriklausomybės metų? Juk iš pradžių atrodė, kad po sovietmečio spaudos kontrolės laikų svarbu išsikovoti kuo daugiau laisvės žiniasklaidai. Štai po 20 raidos metų turime situaciją, kuri turbūt nelabai primena padėtį pas mūsų Šiaurės kaimynus ar kitose tvirtesnes demokratines tradicijas turinčiose šalyse?

A.Vaišnys: Ypač1996 metais, kai buvo priimtas Visuomenės informavimo įstatymas, buvo galima tarsi pagrįstai džiaugtis, kad po tiek metų Lietuvos žiniasklaida įgijo labai daug galimybių, laisvių ir teisių. Tiek gauti informaciją, tiek ją skleisti.

Tačiau tuo metu nebuvo labai populiaru girdėti tuos, kurie klausė: o kaip, priėmus tokį įstatymo projektą, bus su žiniasklaidos atsakomybe? Ypač tais atvejais, kai neišvengiamai bus klystama, teikiant informaciją apie žmogų? Ir, žinoma, ta mažuma žmonių, kurie tuos klausimus kėlė, tada nebuvo neišgirsta. Todėl tie klausimai, kuriuos dabar  išgirdau iš kolegos Muravjovo, manau, yra adresuotini visų pirma įstatymų leidėjui.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./VU KF dekanas Andrius Vaišnys
Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./ Andrius Vaišnys

Kadangi įstatymų leidėjas turėtų būti tokio lygmens, kad neieškotų pavienių, atskirų susitarimų su viena ar kita žiniasklaidos priemone, bet problemą nagrinėtų institucijai deramu atstumu nuo ūkinių santykių su konkrečiais verslo subjektais.

Kita vertus, kai kalbama žurnalistų diskusijas, kai raginami jie „susitarti“, dera pažymėti, kad žurnalistai yra kūrybos žmonės. Jie turi pirmiausiai atsižvelgti į savo leidėjo nuomonę, nuo leidėjų jie yra priklausomi. Todėl geriausiu atveju, čia gali tartis leidėjai, ne žurnalistai.

Internete galima susirasti filmuotą medžiagą,  kaip teismo koridoriuje  duodami redaktoriaus pavedimai rinkti informaciją apie kitos šalies advokatą.

Ką žurnalistas gali sau leisti?

V.Valiušaitis: Na, vieną iš keistų „pasitarimų“ neseniai stebėjome, kai vienas įstatymų leidybos institucijos atstovas bandė tartis su leidėjų arba žiniasklaidos savininkų pasiuntine. Štai konkreti Sauliaus Stomos istorija. Pabandykime ją truputėlį pagvildenti.

Istorija, iš pirmo žvilgsnio, banali ir nuobodi. Tačiau prisiminus vadinamąjį Mumugeitą, kai prieš porą metų Rusijoje buvo įvykdyta analogiško scenarijaus provokacija prieš nesisteminės opozicijos veikėjus, ne viskas atrodo taip paprasta ir banalu. Tada įkliuvo valdančiojo režimo priešai – liberalai, nacionalistai, neobolševikai: Limonovas, Jašinas, Fišmanas, Potkinas-Belovas, įskaitant garsų žurnalistą-satyriką Šenderovičių. Jie buvo nuėję kur kas toliau už S. Stomą – nufilmuoti prostitutės Mumu, irgi prisistatinėjusios „žurnaliste“ ir „modeliu“, glėbyje.

Vaizdeliai, sumontuoti į šlykštų klipą, iki šiol klajoja internete. Pone Muravjovai, koks Jūsų, kaip žmogaus, atstovaujančio antikorupcinių iniciatyvų organizacijai, požiūris į tokio tipo „žurnalistiką“? Ar tuo siekiama atskleisti tiesą, kam ragina A.White'as, ar siekiama kitų tikslų, įskaitant ir apetitą pinigams, už kuriuos, liaudiškai sakant, parduodamas „tėvas ir motina“?

S.Muravjovas: Manau, kad kiekvienas iš mūsų turėtume savęs paklausti: kas man asmeniškai yra priimtina? Ar esu pasiruošęs žiūrėti tokį klipuką? Antrą, paskiau trečią? Ir apskritai kokia nuomonė susiformuoja po to, kai žmogus pamato tokį siužetą? Kita vertus, kalbant apie žiniasklaidos priemonę, kuri tai viešina, turime apsispręsti: žiūrėti tokias laidas toliau, domėtis tuo, ką žiniasklaidos priemonė viešina, arba ne?

Reikia atskirti bulvarinę publicistiką nuo tiriamosios žurnalistikos. Pastebiu, kad labai dažnai pačios žiniasklaidos priemonės turi miglotą supratimą apie profesinę etiką. Ir čia galbūt būtų mano atsakymas į gerbiamo docento Vaišnio pastebėjimą, jog kalbėtis apie profesinius standartus turi ne tik žurnalistai, bet ir leidėjai.

Leidėjai apie tai kalba mažai, kalba nenoriai. Ir apie tą patį poną Stomą kalbėti būtų žymiai lengviau, jeigu būtų žinoma kokiomis žurnalistinės etikos taisyklėmis vadovaujasi tie žurnalistai, kurie dabar staiga tapo tokie populiarūs. Ar žurnalistė galėjo elgtis taip, kaip ji elgėsi šioje konkrečioje situacijoje? Ką žiniasklaidos priemonė pati sau leidžia, ko neleidžia? Pavyzdžiui, BBC turi storą etikos kodeksą, kuriame yra aiškiai reglamentuota ką žurnalistas gali sau leisti. Lietuvoje mes apie tai kalbame tik hipotetiškai.

V.Valiušaitis: Gal dėl to etikos kodeksų ir privengiama, kadangi taip yra patogiau, pone Vaišny?

A.Vaišnys: Kai kurios žiniasklaidos priemonės turi savo etikos kodeksus. Turi nusibrėžę prioritetus, prioritetines sritis, temas. Kita vertus, jei imamės nagrinėti tokius atvejus, vienareikšmiškai vertinti sudėtinga.

Galima žvelgti keliais pjūviais. Kas yra socialinis tinklas? Jeigu jau į tą tinklą įkiši rankas – nebegali sakyti, kad esi žmogus, gyvenantis tik privatų gyvenimą. Nagrinėjimas ir kaltinimas vienos pusės būtų, manyčiau, apmaudi klaida. Juo labiau, kad politikai socialiniuose tinkluose noriai dalyvauja, turi tam tikrų politinių interesų. Žurnalistika yra politikos komunikacijos dalis. Suprantama, kad artėjant rinkimams ji tampa vis aktyvesnė. Metodai? Galima diskutuoti. Ar tai tiesiogiai susiję su rinkimais? Nežinau.

Aišku, kad šio atvejo negalima pavadinti tiriamąja žurnalistika. Jokiu būdu. Tai yra provokacijos atvejis. Tačiau vėlgi – ar neturi teisės provokuoti socialiniame tinkle bet kas? Taip pat ir parlamentaro? Ir įsitraukti į tam tikrą žaidimą?

Taip įstatymų leidėjo nustatyta

V.Valiušaitis: Na, moralinį politiko elgesį paliekant nuošalyje – jis plačiai vertinamas ir, matyt, dar bus vertinamas, – o štai žurnalistinė veikla yra mūsų laidos aktualija. Ką sako žurnalistų etikos kodeksas? „Informacija turi būti renkama ir skelbiama tik etiškais ir teisėtais būdais“ (8 straipsnis). 9 straipsnis: „Prašydamas informacijos, žurnalistas turi prisistatyti savo pavarde, nurodyti redakciją ir pareigas, įspėti žmogų, kad jo žodžiai gali būti viešai paskelbti visuomenės informavimo priemonėse“. „Facebook“ taisyklėse taip pat pasakyta, kad veikla, kai kuriami netikri profiliai, melagingai prisistatinėjama svetimais vardais, yra smerktina...

A.Vaišnys: Taip, visiškai teisingai. Tačiau aš ir noriu pasakyti, kad socialinis tinklas negarantuoja, jog šios etikos laikomasi. Deja. Nagrinėjant žurnalistiniu aspektu, ar mes galėtume tvirtinti, kad tas rezultatas, kuris buvo pateiktas viešumai, yra tas, kurio auditorija neturėtų žiūrėti, matyti bei vertinti? Žinoma, kad ne.

Tiesiog žiniasklaida pasinaudoja visomis tomis priemonėmis, kokios yra jai prieinamos. Ir štai turime tokį rezultatą. Todėl laidos pradžioje ir sakiau, kad tai – įstatymų leidėjo veiksmų pasekmė.

Z.Zamžickienė: Visiškai teisingai kalba dekanas. Visuomenės informavimo įstatymo 14 straipsnio 3-ji dalis nustato, kad „informacija apie viešo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ir asmenines savybes“.

Reikia ne pataikavimo žiniasklaidai, o normalaus, atsakingo, kartu ir kritiško požiūrio.

41 straipsnio 9 dalyje pasakyta, kad „nenaudoti garso ir vaizdo įrašymo priemonių galima, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo.“ Vadinasi, žurnalisto pareiga – nenaudoti vaizdo ir garso įrašymo priemonių, jeigu to nenori informaciją teikiantis privatus asmuo. O kaip su viešuoju asmeniu? Taigi, čia turime tokį atvejį, kuris teikia progą daug ką apsvarstyti. Ir visiškai teisingai dekanas pastebėjo, kad čia taip įstatymo nustatyta. O ar tai taisytina – čia jau reikia galvoti.

Puolama už nuomonę

V.Valiušaitis: Panagrinėkime kitą konkretų atvejį – pono Vito Tomkaus ieškinį Dainiui Radzevičiui. Kokie čia santykiai? Kaip Jūs tai apibrėžtumėte, ponia Zamžickiene? Milijonas už pareikštą nuomonę – adekvatu?

Z.Zamžickienė: Teismas ir nuspręs, ar tai adekvatu. Vyksta teisminiai ginčai. Tiktai yra kita reikalo pusė – teisminiai ginčai  aprašinėjami, ir aprašinėjami gana nepagarbiai. Tai jau nėra civilizuoti santykiai. O teisminiai ginčai vyksta visur. Ir mes bylinėjamės.

V.Valiušaitis: O pats procesas? Jeigu yra vertinami proceso dalyviai? Ar tai nėra tiesioginis spaudimas teismui? Kaip Jums, kaip teisininkei, tai atrodo?

Z.Zamžickienė. Apie tai aš ir kalbu. Procesas – ne žiniasklaidos reikalas. Tai teismo reikalas. Procese dalyvauja šalys, o ne žiniasklaida. Abi šalys teismui vienodai atsakingos.

A.Vaišnys: Tokiose istorijose linksmiausia kai pasirodo veidai. Ir pasirodo tokie, kokie yra iš tikrųjų. Jeigu dar kam nebuvo iki šiol aišku, „YouTube“ svetainėje galima susirasti filmuotą medžiagą, iš kurios matyti, kaip teismo koridoriuje yra duodami redaktoriaus pavedimai rinkti informaciją apie kitos šalies advokatą. Iš karto. Čia pat.

Advokatas dabar turėtų pelnyti „laikraščio herojaus“ statusą. Maždaug tokį, apie kurį kalbėjo Rytis Juozapavičius, kai jis būdavo aprašinėjamas. Taigi, šitoje istorijoje iš tiesų išskirtina yra tai, kad puolama už nuomonę. Nors dar prieš trejetą metų, pamenu, įstatymų leidėjas bandė sudrausminti komentatorius. Tada viena Seimo narė, vadovavusi darbo grupei, pateikė siūlymą apriboti teises komentatorių, kurie viešojoje erdvėje elgiasi, vadinkim, nepakankamai atsakingai.

Atrodė, kad toks sprendimas būtų buvęs ne visiškai adekvatus, būtų savotiškai apribota normali teisė pasisakyti elektroninėje erdvėje. Tuo tarpu dabar turime problemą, į kurią įstatymų leidėjas tikrai turėtų įdėmiai pasižiūrėti: kaip „su kirvuku“ iššoka pati žiniasklaidos priemonė ir „kerta“ už nuomonę... Nevertinu ir nesakau, kad kita pusė neturi šiuo požiūriu problemų – rašydama, komentuodama ar veikdama. Tačiau iš tiesų bandoma susidoroti už nuomonę. Ir tos priemonės, kurios būdavo naudojamos anksčiau, t.y. tariamai kritikuoti, matyt, nepasiteisino, todėl dabar bandoma paprašyti dar ir pinigų.

Auditorija neišranki

V.Valiušaitis: Pone Muravjovai, A.White'as šį atvejį išskyrė kaip tarptautinės žurnalistų bendruomenės dėmesio vertą atvejį. Jis stebėjosi, kad už nuomonės pareiškimą tokius reikalavimus kelia ne bet kas, o leidėjas, kuris pats turėtų būti suinteresuotas žodžio laisvės apsauga...

S.Muravjovas: Tai, kad ponas White'as skiria šiam atvejui tiek dėmesio, manęs nestebina. Manau, kad artimiausiu metu mūsų neišvengiamai laukia apsisprendimas: kuria linkme vis dėlto einame – Vakarų kryptimi, tampame pagaliau pilnaverte Europos Sąjungos bendruomene, aiškiai suprasdami ko galime tikimės ir iš mūsų žiniasklaidos, nebijodami kalbėti apie tai viešai, galbūt net ir kritikuoti, įskaitant tą pačią žiniasklaidą, ar grįžtame atgal į baimės, netikrumo, neapibrėžtų santykių ir neskaidrumo liūną, kuriame paprastai ir tarpsta korupcija, reketas, šantažas, necivilizuoti žmonių santykiai?

Aš kalbėčiau dar paprasčiau. Žmonės turi labai aiškius lūkesčius žiniasklaidos atžvilgiu. Iki šiol manoma, kad žiniasklaida yra viena efektyviausių kovos su korupcija priemonių. Tai reiškia, kad pačios žiniasklaidos atsakomybė prieš žmones, prieš piliečius yra labai didelė. Žmonės tikisi iš žiniasklaidos aiškaus kalbėjimo, sąžiningos žurnalistikos, objektyvių tiriamųjų straipsnių. To Lietuvoje aiškiai stinga. Gyvename ne tiriamosios, o rezonansinės žurnalistikos sąlygomis. Žurnalistai dažniausiai iš anksto jau „žino“ kur yra tiesa.

Žino atsakymus į visus klausimus. Tai labai blogai. Vieno tyrimo metu klausėme verslininkų kaip jie reaguoja į užsakomuosius straipsnius žiniasklaidoje. Mūsų nuostabai paaiškėjo, kad dauguma verslininkų į tai apskritai niekaip nereaguoja. Jiems nelabai rūpi ar straipsniai užsakyti ir kiek jų. Tai vėlgi labai blogai. Kadangi tokiu atveju tikėtis permainų – sudėtinga. Minėjote „The News of the World“ atvejį. Kai tik paaiškėjo nesąžiningas šio laikraščio leidėjų elgesys labai daug verslų atsisakė reklamuotis šiame laikraštyje.

V.Valiušaitis: Taip, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl R. Murdochas buvo priverstas tą laikraštį uždaryti – reputaciją branginančios bendrovės nutraukė reklamos sutartis, prenumeratoriai atsisakė laikraščio. Vadinasi, reagavo visuomenė. Pone Vaišny, Jums tenka redaguoti žurnalą „Žurnalistikos tyrimai“. Kokie Jūsų, kaip su tiriamąja žurnalistika susijusio žurnalo redaktoriaus, pastebėjimai apie tai, ką minėjo ponas Muravjovas dėl „rezonansinės“ žurnalistikos?

A.Vaišnys: Apie vadinamąją rezonansinę žurnalistiką trečiame žurnalo numeryje skelbiamas labai įdomus Aurelijos Juodytės straipsnis. Ten nagrinėjama manipuliacinės žurnalistikos metodologija, žvelgiant į pedofilijos skandalo atvejį.

Tačiau dera turėti galvoje vis dėlto auditorijos interesą, kai sakome, kad norėtume arba auditorija norėtų išsamių žiniasklaidos tyrimų. Aš šiek tiek abejočiau ar ji tikrai to norėtų. Jeigu ją tam tikrais atvejais tenkina būtent toks lygis, koks jis yra, tai irgi yra gana iškalbinga. O yra pagrindo taip galvoti. Ir žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje atliekami tyrimai bei pateikta ataskaita rodo, kad vartotojų auditoriją dažnu atveju tas lygis tenkina. Iš dalies tenkina, matyt, ir politikus, ieškančius kažkokių asmeninių susitarimų su žiniasklaida.

V.Valiušaitis: Na, norėčiau čia truputį auditoriją ginti ta prasme, kad nelabai matyti alternatyvų. Tiesiog rinktis nelabai yra iš ko.

A.Vaišnys: Išsilavinusiai auditorijai alternatyvų yra, informaciją susirinkti galima.

V.Valiušaitis: Prisiminkime 1990-uosius: temų, problematikos ratas buvo įvairesnis, klausimai nagrinėti giliau, brandžiau negu dabar, kai vyrauja tariamai „pramoginis žanras“.

A.Vaišnys: Tematika – galbūt. Dabar tie patys dalykai pateikiami lėkščiau. Kiekvieną dieną iškyla aibė įdomiausių temų. Tačiau kodėl žurnalistai pro jas praeina?

Štai, pavyzdžiui, neseniai vyko stambus renginys – konferencija archyvų klausimu. Lietuvos parlamentarai, pavyzdžiui, Seimo frakcijos, negrąžina dokumentų į Seimo archyvą. Įdomiausias kampas. 20 metų nė viena Seimo frakcija po kadencijos pabaigos nėra pridavusi savo dokumentų. Ir niekas to nepastebi!? Kadangi nei leidėjui šita tematika, matyt, žinoma, nei žurnalistui – rūpi. Akivaizdu, kad orientuojamasi į pramoginį požiūrį. O auditorija po visų darbų nori atsipūsti, viską gauti lengvai ir sukramtyta. Todėl žurnalistikos tyrimai arba tiriamoji žurnalistika ir yra paviršutiniška, herojus tik „juodas“ arba „baltas“.

Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Zita Zamžickienė
Šarūno Mažeikos/BFL nuotr./Zita Zamžickienė

Trūksta požiūrio

V.Valiušaitis: Ponia Zamžickiene, Jūs savo kadencijos pradžioje minėjote, kad imsitės tam tikrų iniciatyvų parlamente ką reikėtų tvarkyti mūsų teisinėje bazėje, kad ji motyvuotų žiniasklaidą ir jos savininkus šiek tiek tą profesinės etikos kartelę kilstelėti...

Tai teismo reikalas. Procese dalyvauja šalys, o ne žiniasklaida. Abi šalys teismui vienodai atsakingos.

Z.Zamžickienė: Dėkui už šį klausimą. Taip, iš tiesų šitaip kalbėjau ir ta linkme dirbame. Jau dabar mūsų darbo apimtis pranoksta žurnalistų etikos inspektoriaus ribas, atliekamos kai kurios ir ombudsmeno funkcijos, įstatymas to nedraudžia. Bandau daryti tai, apie ką kalbėjau.

Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą dabar galbūt labiau tiktų vadinti Žiniasklaidos kontrolieriaus įstaiga. Įvedus šias naujoves yra ir pozityvių dalykų, nors esama ir įvairių negatyvių reakcijų. Apie tai, kad reikalingas atskiras žiniasklaidos kontrolieriaus įstatymas, išėmus šią pareigybę iš Visuomenės informavimo įstatymo, kalbu nuolat. Dabar jau dirbame prie šio projekto, teiksime Seimui. Manau, kad tai turėtų išgryninti instituciją, kurios pagrindinė funkcija būtų žmogaus teisių gynimas žiniasklaidoje.

V.Valiušaitis: O ko trūksta dabar? Įgaliojimų, komandos, resursų?

Z.Zamžickienė: Ne, trūksta požiūrio. Požiūrio valstybės. Požiūrio politikų į šią pareigybę ir į žiniasklaidą. Reikia ne pataikavimo žiniasklaidai, o normalaus, atsakingo, kartu ir kritiško požiūrio. Norint, kad būtų reaguojama į inspektoriaus sprendimus, reikia, kad jais domėtųsi ne vien žiniasklaida, bet ir politikai.

Galia neturi būti piktnaudžiaujama

Apibendrinant diskusiją dera pabrėžti, kad nei vienas pokalbio dalyvių nesistengė paneigti žiniasklaidos kritikos teisės, gal net pareigos kritiškai vertinti gyvenimo tikrovę. Kritiškas žiniasklaidos žvilgsnis skatina visuomeninę pažangą, nuolatinį atsinaujinimo darbą.

Tačiau gyvenimo praktika akivaizdžiai iškelia į visuomeninio dėmesio akiratį reiškinius, kurie ne vienu atveju tampa iššūkiu galbūt net pagrindinėms žmogaus teisėms, įtvirtintoms fundamentaliuose tiek Lietuvos, tiek tarptautinės demokratinės bendruomenės teisės aktuose. Būtina rasti kelius, kad asmens pirmumo principas būtų įtvirtintas ne tik jo santykiuose su valstybe, bet taip pat ir santykiuose su kitomis valstybėje veikiančiomis struktūromis, įskaitant žiniasklaidą. Kadangi galia yra ne pavienio žmogaus, bet struktūrų pusėje. Todėl valstybės pareiga užtikrinti sąlygas, kad ta galia nebūtų naudojama piktam.

S.Muravjovo viena iš siūlomų priemonių – nustatyti sąlygas, kuriomis kiekvienai žiniasklaidos priemonei būtų privalu deklaruoti savo etikos ir elgesio kodeksą, parodyti taip pat ir visuomenei tuos principus, kuriais viena ar kita žiniasklaidos priemonė vadovaujasi. Tuomet vartotojai galėtų suprasti ko galima iš jos tikėtis, kur pačiai žiniasklaidos priemonei yra toji „raudona linija“, kurios ji pati viešai pasižada neperžengti. Tai sudarytų prielaidas sukurti atviresnį, aiškesnį dialogą taip pat ir pačios žiniasklaidos priemonės viduje, tarp savininkų ir žurnalistų.

A.Vaišnys pažymėjo auditorijos reikšmę. Nuo jos daug priklauso žiniasklaidos turinio kokybė. Profesinius žurnalistikos standartus griaunančios žiniasklaidos priemonės neišsilaikytų, jeigu nebūtų remiamos skaitytojų, klausytojų, žiūrovų, verslininkų. Yra apie ką susimąstyti.

Žurnalistų etikos inspektorė Z.Zamžickienė mano, kad vienas iš tinkamų sprendimų būtų reformuoti Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybą į Žiniasklaidos kontrolieriaus įstaigą, pertvarkant taip pat ir kai kuriuos kitus žiniasklaidos raiškos lauką reglamentuojančius teisės aktus.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min