Ten paliktas emocinių tiradų ir needukuotų pareiškimų kiekis galėtų pamaitinti net ir labiausiai emocijų ištroškusius. Visgi norėčiau atkreipti dėmesį į vienos tematikos eterio teršalus, kurie dažnai mirga po straipsniais, susijusiais su draudimais rusijos ir baltarusijos sportininkams dalyvauti sporto varžybose dėl vykdomo genocido Ukrainoje, ar su pilietines pozicijas išreiškiančiais atletais, kurie atsisako dalyvauti varžybose/lipti ant pakylos kartu su teroristinių šalių atstovais, ar su panašios tematikos straipsniais.
Komentarų sekcijose dažnai iškyla absurdiški raginimai „nemaišyti sporto su politika“ ir atvirkščiai. Būtent šie neapmąstyti spjūviai sukelia manyje didžiausias neigiamas emocijas, kurioms pasistengsiu suteikti struktūros ir konteksto šiame tekste ir padiskutuoti, kodėl sportas ir YRA politika, o šių dviejų temų atskyrimas yra iš esmės neįmanomas.
Lietuvos Respublikos Konstitucija
Esu susidaręs įspūdį, kad kai kurie žmonės įsivaizduoja sportą kaip atskirą, nepriklausomą sritį, egzistuojančią ir mus džiuginančią be jokio aplinkinio konteksto įtakos. Visgi, manyčiau, tai yra klaidinga prielaida, kuri praleidžia pro akis itin gilias ir reikšmingas sporto sąsajas su valstybe ir jos vykdoma politika.
Visų pirma, prieš tęsiant diskusiją apie sporto finansavimo šaltinius, valstybių ryšius su sporto asociacijomis ar sporto buvimą strategine valstybių vidaus politikos sritimi, norėčiau pabrėžti, kad net pagrindinis ir svarbiausias valstybės dokumentas – Lietuvos Respublikos Konstitucija – 53 straipsnyje tvirtina, kad „Valstybė skatina visuomenės kūno kultūrą ir remia sportą.“ Taigi, ryšys tarp sporto ir valstybės ir jos vykdomos politikos tampa nepaneigiamas. Na, nebent esate linkę abejoti Konstitucijos autoritetu ir manote, kad šio dokumento rengėjai be reikalo painioja dvi skirtingas temas.
Visgi 53 straipsnis tampa tik gera įžanga, aiškinant sporto politiškumo temą, bet kažkokių konkretesnių žinių jis mums nesuteikia. Taigi, kviečiu keliauti su manimi tolyn ir apžvelgti Lietuvos bei platesnio pasaulio kontekstą.
Sportas – valstybių vidaus ir užsienio politikos strategijos dalis
Šiandien jau nieko nenustebins naujienos apie milžiniškas valstybių investicijas į gynybos ar technologijų sektorius, o tokį rūpinimąsi užsienio ir šalies vidaus reikalais laikome politinės strategijos dalimi. Visgi investicijos į gynybos, technologijų ar atsinaujinančios energijos sektorius yra ne vieninteliai strateginiai valstybių tikslai. Sportas (tiek profesionalus, tiek mėgėjiškas) dažnai eina išvien.
Vienoms valstybėms sportas yra priemonė kurti savo identitetą ir dalyvauti tarptautiniame galios ir autoriteto žaidime, kitoms – būdas auginti sveikesnę ir laimingesnę visuomenę. Vienaip ar kitaip, sportas globaliai yra tapęs svarbia valstybinės politikos ir strategijos dalimi bei investicijų lauku. Tad kodėl mes jį taip siekiame izoliuoti ir vertinti tarsi neliečiamąjį?
Pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) sportas yra laikomas vienu iš pagrindinių tautos vystymosi variklių, skatinančių tautinę savimonę ir pasididžiavimą, todėl valstybė prioritizuoja sporto kokybę šalyje kaip vieną iš savo politikos strateginių tikslų. Šiam tikslui pasiekti JAE Sporto ministerija suformulavo Nacionalinę sporto strategiją, kuria siekiama iki 2031 metų įtvirtinti Emyratų dalyvavimą tarptautiniuose turnyruose ir globalų, Emyratų kaip sporto šalies, identitetą. Taigi, ši Arabijos pusiasalio šalis sportą išnaudoja tiek vidaus, tiek užsienio politikos reikmėms, stiprindama visuomenės patriotizmą ir identiteto jausmą bei siekdama įtvirtinti aktyvios šalies tarptautinėse sporto arenose statusą, norėdama įgauti daugiau galios ir įtakos pasaulio politikoje.
Tuo tarpu Nyderlandams sportas yra vidaus politikos priemonė, skirta gerinti gyventojų gyvenimo kokybę. Nyderlandai išsikėlė tikslą tapti sportiškiausia pasaulio tauta iki 2032 metų ir ši idėja aprėpia kur kas daugiau nei sporto arenose pasiektus rezultatus ir medalius – olandai tiki, kad tokia vizija padės tapti stipresne, sveikesne ir laimingesne tauta. Šios sąlyginai mažos, bet tankiai apgyvendintos šalies gyventojai suvokia milžinišką sporto įtaką mažinant socialinę atskirtį ir didinant įsitraukimą į veiklų gyvenimą, kuriant tvirtesnes bendruomenes, didinant kooperaciją tarp žmonių, ar keliant bendrą gyvenimo kokybę. Ir visa tai – didelė vidaus POLITIKOS strategijos dalis. Bet kam mes maišome tą sportą su politika – juk žmonės nuo to tampa tik sveikesni, laimingesni ir labiau įsitraukę į aktyvų, visuomeninį gyvenimą...
Norėdamas įtvirtinti savo mintį, jokiais būdais negaliu aplenkti Vengrijos – šalies, atvirai tikinčios, jog viena iš sporto funkcijų yra... politinė. Taip, vengrai jau seniai yra supratę sporto svarbą ekonomikos augimui ir tarptautinio dėmesio pritraukimui (tai atsiperka per augančius turistų srautus ir dažnėjančius tarptautinius renginius Vengrijoje), todėl dar prieš gerą dešimtmetį sportą yra paskelbę strateginiu šalies vidaus politikos sektoriumi. Nors mes galime turėti įvairiapusį požiūrį į Vengrijos užsienio politikos prioritetus ar jų lyderį (Orbaną), jie tikrai neprašovė suprasdami, kad valstybės pareiga yra užtikrinti sporto populiarinimą ir rėmimą (tiek įstatymiškai, tiek finansiškai).
Būtų galima teigti, kad pasirinkau išskirtinius, mano temai tinkančius, pavyzdžius, neįrodydamas mano teksto minties globalumo. Visgi norėčiau pabrėžti, kad tokiais pavyzdžiais būtų galima užpildyti visą pasaulio žemėlapį, bet nesu linkęs užsiimti geografijos pamoka.
Taigi, tampa aišku, kad sporto sektorius yra itin svarbi, o kartais net ir strateginė įvairių valstybių politikos dalis tiek kuriant tautos identitetą ir gerinant gyvenimo kokybę, tiek siekiant išsikovoti savo vietą pasaulyje ir įgyti daugiau galios bei įtakos tarptautiniu mastu. Visgi sporto ir politikos santykiai neapsiriboja gražiai suformuluotomis strategijomis ir šūkiais, o, kaip būsimas skyrelis parodys, sąsajos turi ir labiau apčiuopiamą formą.
Kaip išgyvena sportas?
Netuščiažodžiaujant – sporto pagrindinis išgyvenimo šaltinis daugelyje šalių yra valstybės biudžeto pinigai: Tavo dosnios močiutės, triukšmingo kaimyno, universiteto kursioko, kurio nesi matęs paskaitose ar nusibodusio kolegos sumokamų mokesčių dalis išlaiko tiek profesionalų, tiek mėgėjišką sportą. Žinoma, negalima pamiršti, kad sporto federacijos, klubai, asociacijos ir kiti vienetai yra remiami ir verslų, privačių donorų ar bendruomenės narių mokamais įnašais. Visgi šie paminėti pinigų šaltiniai sudaro tik dalį sporto organizacijų biudžeto.
Pinigų paskirstymu sporto federacijoms, asociacijoms, klubams ir t.t. pasirūpina Sporto ministerijos arba jų įgaliotos organizacijos kitais pavadinimais. Pavyzdžiui, Lietuvoje kadaise egzistavo Kūno kultūros ir sporto departamentas, o šiandien sportą prižiūri ir sporto politikos formavimu užsiima Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Manau, kad niekas nesiginčys su banaliu, bet faktiškai teisingu teiginiu, jog ministerijos yra valstybinės politikos formuotojos, tad bandyti brėžti ribą tarp sporto ir politikos, kai egzistuoja sporto ministerijos, tampa neracionalu; įmanomas tik lygybės ženklas.
Pastarojoje pastraipoje užsimindamas apie stiprų politine įtaka paremtą ryšį tarp valstybės ir sporto organizacijų, norėčiau pratęsti mintį ir pabrėžti, kad šis ryšys yra toks pat stiprus ir finansiškai.
Galime pažvelgti į Europoje randamus pavyzdžius – Belgijoje savivaldybių skiriama parama sporto klubams sudaro net 73 proc. jų biudžeto, surenkamo iš viešų šaltinių (ne individualių donorų).
Ispanijoje pagrindinis sporto paramos šaltinis yra valstybės biudžetas, o šią realybę tik pastiprina visuomenėje stiprus įsitikinimas, kad valstybė privalo išlaikyti sportą.
Tuo tarpu Rumunijoje yra net išleistas Kūno kultūros ir sporto Įstatymas, kuriame nustatyta, kad valstybė turi remti sporto federacijas, klubus ir kitas organizacijas iš valstybės biudžeto, o tai galiausiai sudaro jų pagrindinį finansavimo šaltinį.
Islandai, nors ir yra NATO dalis, iki pat dabar skiria daugiau bendrojo vidaus produkto (BVP) sportui – 1.5% – nei krašto apsaugos išlaidoms (žinoma, geopolitinis kontekstas artimiausiu metu šią statistiką gali pakeisti).
Vėlgi, vartoju abstrakčias frazes, kurias galimai yra sunku užčiuopti – valstybė, biudžetas, federacijos, organizacijos... Ne bėda – galime pakalbėti apie individus ir tikrąją sporto puošmeną – atletus. Jie juk tik paprasti žmogeliai, kuriems politika, politikai, jų sprendimai ir įtakų tinklai nė motais, tiesa? Juk būtų neteisinga juos suplakti į tą pačią temą su valstybės vykdoma politika. Juk jų tikslas yra kuo geriau pasirodyti sporto arenoje, ir tarytum su politika neturi nieko bendro? Ar iš tiesų taip yra?
Kaip išgyvena sportininkai?
Profesionalūs sportininkai, olimpiečiai, ypač individualių sporto šakų atstovai praktiškai neišgyventų be valstybės skiriamo finansavimo. Žinoma, žvelgiant ciniškai – atletai nepražūtų ir be paramos – tik tokiu atveju greičiausiai juos sutiktume ofisų koridoriuose, o ne prie starto linijų ir greičiausiai jų nelaikytume sportininkais, kadangi paprasčiausiai profesionaliam sportui neliktų nei laiko, nei jėgų, jeigu valstybės biudžete neatsirastų eilutė skiriama sportui.
Reikėtų patikslinti, kad daugiausiai diskutuosiu apie individualių sporto šakų sportininkus, kadangi komandinių sporto šakų kontraktinė sistema garantuoja, kad sportininkų pagrindinis pajamų šaltinis bus atlyginimas, gaunamas iš jų atstovaujamo klubo. Nepaisant to, vienas iš klubų finansų šaltinių yra savivaldybės skiriami pinigai – bent jau tokia sistema vyrauja Lietuvoje, Belgijoje, Rumunijoje ir kitur, tad ir komandinių sporto šakų kontekste politikos bei sporto ryšys yra nenuginčijamas. Visgi individualiose sporto šakose kontraktinė sistema nėra taip paplitusi. Taigi, sportininkams tenka finansais pasirūpinti kitais būdais, tad paramos, stipendijos, premijos ir rentos, gaunamos iš valstybės biudžeto, tampa gyvybės šaltiniu.
Pasiremsiu lietuvių pavyzdžiu, kad būtų lengviau įsijausti į mūsų palaikomų atletų situaciją. Visų pirma, Lietuvos valstybė finansuoja apie 60 nacionalinių sporto šakų federacijų. Žinoma, ne visi tie pinigai yra tiesiogiai skiriami sportininkams, bet federacijos pasirūpina savo aukšto meistriškumo sportininkų treniruočių procesu, kelionėmis į varžybas, apgyvendinimu, maitinimu, sportine įranga ir kitais poreikiais, leidžiančiais užtikrinti sportininko susikoncentravimą į pasirengimo procesą ir aukščiausių rezultatų siekimą varžybose.
Taip pat Lietuvoje yra stiprios skatinamosios priemonės atletams, pasiekusiems aukšto meistriškumo sporto laimėjimų – skiriamos kasmėnesinės stipendijos ketveriems metams, arba iki kol yra pabaigiama profesionali karjera, siekiančios iki 4218 eurų, priklausomai nuo užimtos vietos: olimpinėse žaidynėse užtenka pakliūti tarp 24 geriausių, pasaulio čempionatuose – tarp 16, o Europos – tarp 8.
O patys geriausieji – per savo karjerą iškovoję bent vieną medalį olimpinėse žaidynėse arba Europos ar pasaulio čempionatuose – užsitikrina po karjeros pabaigos kasmėnesinę rentą iki pat mirties, galinčią siekti net iki 3000 eurų. Taip pat verta paminėti skiriamas vienkartines valstybines premijas už laimėtą medalį aukšto rango sporto varžybose – tai yra populiari politikų skatinamoji priemonė visame pasaulyje.
Pavyzdžiui, už olimpinį medalį kanadiečiai gali užsidirbti iki 18,369 tūkst. dolerių, Vokietijos atletams numatyta iki 35,674 tūkst. dolerių už medalį, brazilai gali džiaugtis net 67,183 tūkst. dolerių siekiančiomis premijomis, kol Baltijos regiono kaimynai estai ir lenkai susižeria atitinkamai 118,692 tūkst. ir 211,268 tūkst, dolerių, o premijos rekordas priklauso Singapūrui – šios šalies atletai už medalį olimpinėse žaidynėse gali gauti net iki 788,907 tūkst. dolerių.
Taigi…
Pakankamai akivaizdu, kad tiek mėgėjų, tiek profesionalų sportas ir sportininkai sunkiai išgyventų, jeigu nebūtų glaudžių bei kompleksiškų sporto ir politikos santykių, kurie dažniausiai yra paremti teisine ir finansine parama. Be šios paramos sporto fanams beliktų tenkintis mūsų vaikų ar brolių ir seserų tarpklasinėmis krepšinio bei kvadrato varžybomis, kurios vargu, ar keltų didelį susidomėjimą. Tad gerai, kad valstybė remia mūsų mylimas nacionalines komandas, klubus ir individualius sportininkus – tai natūralūs, sveiki santykiai, dėl to galime mėgautis sporto renginiais savo šalyse, palaikyti atletus tarptautinėse varžybose bei siekti didesnio profesionalumo ir geresnių rezultatų.
Taigi, turėtume pamąstyti prieš švaistantis frazėmis, kad neva sportas ir politika nesusiję. Iš kitos pusės, reikia pripažinti, kad kartais politikos ir sporto santykiai peržengia visas sveikų santykių ribas ir sportas yra išnaudojamas politikų propagandos ir gero įvaizdžio kūrimo tikslams tiek vidaus, tiek užsienio politikoje, bet apie tai – antroje šio straipsnio dalyje.
Pastaba: Daugiau autoriaus tekstų lietuvių ir anglų kalba galima rasti jo substack.com platformoje.
