Atrodytų, kad valdantiesiems po tokių nokdaunų reikėtų atsiprašyti tautos dėl savo nevykusio krizės įveikimo plano, pasitelkti kitas politines jėgas ir kartu ieškoti sprendimų, nes jei tokios ekonomikos tendencijos nesikeis, nebe už kalnų tas mėnuo, kada nebus iš ko mokėti atlyginimų.
Bet valdantieji nepasimetė. Jie tebeaiškina, kad taip atsitiko visiškai ne dėl jų politikos, o dėl kitų dviejų priežasčių, kurios esą objektyvios, taigi nepriklauso nuo valdančiųjų valios. Šios priežastys – tai globalinė ekonomikos krizė ir buvusios Vyriausybės išlaidavimas. Kas tiesa, tai tiesa – globali ekonomikos krizė tikrai egzistuoja, o ir buvusi Vyriausybė didino pensijas bei atlyginimus, nesugebėjo atsispirti tuometinės opozicijos (Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų) reikalavimams didinti įvairias socialines išmokas ir nieko neatidėjo juodai dienai. Bet ar šios dvi priežastys ir yra tikrosios nokdaunų priežastys? Čia jau galima suabejoti.
Jeigu globalinė krizė taip paveikė Lietuvos ekonomiką, tai kodėl ji taip nepaveikė mūsų pašonėje esančios Lenkijos, kuri gali pasididžiuoti tuo, kad jos BVP net paaugo per šį krizės laikotarpį. Vien šis argumentas tiesiogiai įrodo, kad globali ekonomikos krizė nėra ta priežastis, kuri nusmukdė mūsų BVP. Priežasties reikia ieškoti kitur.
Sakykime, mūsų ekonomiką nusmukdė buvusios Vyriausybės netaupumas. Galbūt. Bet kaip tada paaiškinti, kad netaupiosios Vyriausybės valdymo metu biudžeto įplaukos buvo vos ne dvigubai didesnės nei dabartinės taupiosios Vyriausybės. Ir čia nesueina galas su galu.
Jeigu globalinė krizė taip paveikė Lietuvos ekonomiką, tai kodėl ji taip nepaveikė mūsų pašonėje esančios Lenkijos, kuri gali pasididžiuoti tuo, kad jos BVP net paaugo per šį krizės laikotarpį.
Lenkijos pavyzdys rodo, kad krizės pasekmes galima gerokai sušvelninti ekonominės politikos svertais. Ji ir naudojo tokius svertus kaip parama verslui, manydama, kad tik taip bus išsaugotos darbo vietos ir galbūt sukurtos naujos. O smulkusis ir vidutinis verslas bei jame dirbantieji yra pagrindiniai mokesčių mokėtojai. Ieškodama finansinių resursų Lenkija neišsigando Europos Sąjungos sankcijų ir padidino biudžeto deficitą iki šešių procentų vietoj rekomenduotų trijų.
Lietuva pasirinko diržų veržimo politiką, kurią parengė du garsūs bankų ekonomistai. Tuometinė eurokomisarė, o dabar Lietuvos Respublikos prezidentė tokiai politikai ne tik pritarė, bet ir supeikė valdančiuosius dėl „nepakankamai užveržtų diržų". Užveržti diržai, naktinė mokesčių reforma ir kiti valdžios veiksmai privedė prie to, kad verslui liko tik du pasirinkimai: bankrutuoti arba mėginti išlikti pereinant į šešėlinės ekonomikos zoną. Bankrutavęs verslas, kaip ir šešėlinis, nemoka jokių mokesčių, o žmonės, netekę darbo, ne tik nemoka mokesčių, bet dar iš „Sodros" gauna pašalpas. Nedirbantieji nemoka ir socialinio draudimo mokesčių, todėl būtų tiesiog stebuklas, jei „Sodros" biudžete neatsirastų besiplečiančios skylės. Visi Vyriausybės mėginimai padidinant mokesčius papildyti valstybės biudžetą pasirodė nesėkmingi. Abejotina sėkmė laukia ir numatytų priemonių „Sodros" biudžetui papildyti. Nemanau, kad savo politikos beviltiškumo nemato keturgalvė koalicija, bet negi ji pripažins antikrizinį planą neveiksmingu, pakvies kitas partijas ieškoti galimų sprendimų, o radus solidariai juos įgyvendinti. Geriau kartoti mantrą „mums rinkėjas davė mandatą..."
Vargu ar dirbantieji bankuose antikrizinio plano architektai ims ir pradės šaukti: „Suklydome, atsiprašome!" Jie ir toliau patarinės, kaip veržti diržus visiems, bet ne sau. Naujausias pavyzdys – 10 proc. palūkanos už studentų paimtus kreditus.
Paskutinė instancija – Respublikos prezidentė, kuri iš savo aukštybių ir žiūri... ir mato. Galėtų pasitarti su visų partijų vadovais, ką daryti toliau, nes jie patys vieni tikrai nesusitars. Bet tai būtų viešas pripažinimas diržų veržimo politikos fiasko. Todėl prestižui palaikyti geriau laissez faire. Žmonės palauks.
