Lietuvoje deginome laužus, atmindami lemtingą Sausio 13-osios naktį.
Tuo pat metu kaimyninėje Latvijoje minia puolė Seimą, o policijai atrėmus minią, nuo jos atskilusi grupelė siaubė parduotuves, daužė vitrinas ir visaip kitaip „parceliavo“ privačią nuosavybę.
Kone prieš 20 metų Sausio 13-oji irgi prasidėjo nuo iš pažiūros nekaltų protestų dėl duonos ir dešros kainų. Kažkuria prasme galima suprasti ir pateisinti – maisto produktų kainų kilimas prie sovietinės pigios „šlapiankės“ pripratusiam žmogui sukėlė šoką.
Tuomet minia puolė Seimą, šaukė valdžiai „lauk“. Tiksliau, šaukė „von“. Plevėsavo daug sovietinių vėliavų ir keiksmų nepriklausomai Lietuvai .
Po tiekos metų trečiadienio naktį Latvijoje iš rūsių irgi buvo išvilkta sovietinė simbolika. Taip pat aidėjo „von“. Ir nekaltas pasipiktinusių valdžios atsaku į ekonomikos krizę žmonių protestas virto riaušėmis. Ir net erdve abejonėms Latvijos nepriklausomybe.
Tik ginkdie nesupraskite klaidingai, kad laisvos šalies laisviems piliečiams turi būti draudžiama protestuoti prieš, jų manymu, klaidingus valdžios veiksmus ar neveikimą. Tiesiog sunku patikėti, kad įvykių paralelės yra atsitiktinės.
Per beveik dvidešimt nepriklausomybės metų visų pakraipų valdžios ir Lietuvoje, ir Latvijoje pasistengė, kad „valdžios“ sąvoka ir veiksmai pirmiausiai asocijuotųsi su neteise ir piktnaudžiavimu bei savivale, o ne rūpestingu darbu šalies piliečių gerovei. Štai kodėl raginimai neprotestuoti, nekelti žmonių į gatves, o susitelkti ir pritarti kartais kontraversiškiems sprendimams slegiant ekonominiams sunkumams sukelia dar didesnį pyktį. Palankesnės terpės provokacijoms – nė nereikia ieškoti.
Tad susitelkti išties būtina, to protingam žmogui ir aiškinti nereikia. Kita vertus, štai tokiomis aplinkybėmis valdžios veikimas turi būti nuoseklus ir moraliai nedviprasmiškas. Ir niekaip nesuprantama, kodėl prašydama solidarumo, ji elgiasi kitaip – Seimo narių atlyginimo klausimas pats geriausias to pavyzdys ir, deja, ne vienintelis.
