Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Biudžetas žmogui. Kokiam žmogui?

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Egidijus Vareikis Finansų ministerijos tinklalapyje, pristatydamas 2015 metų šalies biudžetą, finansų ministras teigia: „Tai biudžetas, su kuriuo įžengsime į  euro zoną. 2015 m. prioritetai – šalies saugumas, ūkio augimo skatinimas, socialinių įsipareigojimų žmonėms vykdymas ir savivaldybių finansinio savarankiškumo didinimas.“

Galima pagirti šalį, grėsmių akivaizdoje stiprinančią krašto gynybą, galima parašyti didelį pliusą už savivaldybių savarankiškumo didinimą, perduodant joms dalį socialinės politikos pareigų, tačiau tai ne tiek biudžeto politikos, kiek visos šalies strateginių sprendimų pasekmė.

Lietuva ir šiaip – puiki šalis, nepaisant visa ko, vis stiebiasi aukštyn visokių gerų savybių suvestinėse. Jau esame vertiname ne kaip atsiliekanti, o kaip vidutinė Europos šalis. Tačiau, deja, ne dėl biudžeto kokybės. Biudžetų turėjome visokių – krizinių, taupančių, socialiai orientuotų. Ministro frazė „socialinių įsipareigojimų žmonėms vykdymas“ – nieko naujo, tai tik variacija ilgamečių kartojimų apie tai, kad biudžetas yra skiriamas žmogui ir jo gerovei.

Kokį lietuvio portretą galima nupiešti žvelgiant į biudžetą, į kokį Lietuvos žmogų tas biudžetas orientuotas?

Žinoma, kad viskas žmogui, tačiau.... kokiam žmogui? Kokį lietuvio portretą galima nupiešti žvelgiant į biudžetą, į kokį Lietuvos žmogų tas biudžetas orientuotas?

Būtina pastebėti, kad retas lietuvis, net ir gaunantis atlyginimą iš biudžeto pinigų, galėtų pasakyti, kokio dydžio tas biudžetas yra, t.y. kiek pinigų šiandien turi jo valstybė. Visi žino tik tiek, kad pinigų yra ir valdžia vagia.

Populistai aiškina, kad pinigų atsiras, jei tik pakeisime premjerą ar kokį nors ministrą ar atsiras, kai išvaikysime Seimą. Meluoja, kad nebereikia nieko daryti – tik pakeisti valdžią, o tada biudžetas išpamps savaime. Neišpamps.

Gal ir šventvagiškai nuskambės, bet pasakysiu, kad Lietuvoje vagia tiek, kiek ir kitose postkomunistinėse šalyse. Kaip ir kitose šalyse, populistai žmones įtikinėja pasakomis ir meluoja. Ir kaip kitose šalyse, netrūksta populistais tikinčiųjų, kad naikinant pasiekiama daugiau, nei kuriant.

Nesiimsiu trumpame tekste analizuoti kiekybinių biudžeto rodiklių. Pažvelgsiu veikiau iš „žmogiškos“ pusės. Pagal tai, kas biudžetu patenkintas ir kas jį kritikuoja, nesunku pastebėti, kad 2015 metų biudžetas visų pirma skiriamas žmogui, kuris skatinamas ne kurti, o kai ką šiaip gauti už savo kasdieninę rutininę veiklą. Biudžetas, kuris skatina galvoti, kaip sutaupyti, o ne galvoti, kaip daugiau uždirbti.

Aišku, daugiau uždirbti būtų geriau, bet mes vis dar kuriame visuomenę, kurioje piliečiai bevelija kontroliuoti vieni kitus ir yra vienodi skurdžiai, užuot vieni kitais pasitikėję ir tapę labiau pasiturinčiais. Biudžetas veikiau socialinių ligonių gyvybės palaikymui, o ne ligų gydymui. Ne inovacijoms, o senų struktūrų stabilizavimui – amebos ar bakterijos biudžetas, patariantis sunkesniu momentu susitraukti ir sudžiūti, o ne ieškoti naujų išgyvenimo formų.

Pagal tai, kas biudžetu patenkintas ir kas jį kritikuoja, nesunku pastebėti, kad 2015 metų biudžetas visų pirma skiriamas žmogui, kuris skatinamas ne kurti, o kai ką šiaip gauti už savo kasdieninę rutininę veiklą.

Matyt, neatsitiktinai ministras kalbėjo apie įsipareigojimus tam žmogui. Jam tiesiog reikia šiek tiek duoti, kad jis gyventų, kaip gyvenęs, o ne skatinti sukurti kažką naujo. T.y. veikiau duoti varganą žuvelę, o ne siūlyti įsigyti modernią meškerę.

Teoriškai visi patvirtina seną tiesą, kad šykštus moka du kartus, bet taip jau įprasta, kad biudžeto rašytojai šykštumą laiko dorybe. Taupus žmogus investuoja į naujoves, šykštus... į senienas. Todėl būtent tie jauni ir iniciatyvūs žmonės biudžetu nepatenkinti, o tie, kuriems vis tiek, sėdi ramūs... Ir tai vadinama visuomenės stabilumu.

Nepatenkinti biudžetu ir tie, kurie jį ir „suneša“. Tai tie, kurie gamina, kuria ar kitaip generuoja pridedamąją vertę, yra mūsų biudžeto „maitintojai”. Mylėkime juos ir saugokime – neniekinkime stambaus vidutinio ir kitokio verslo, kuris mokesčius moka, ir nekęskime, to, kuris slepia. Būtent pridedamosios vertės mokestis yra svarbiausia biudžeto pajamų dalis.

Logiška būtų manyti, kad reikia remti tą pridedamąją vertę kuriančius ir stengtis, kad kurtų jos dar daugiau. Mūsų valstybėje, deja, manoma kitaip. Pravartu čia prisiminti jau sparnuota tapusią geriausio visų laikų JAV prezidento Ronaldo Reagano frazę, teigiančią, kad jei kas juda, reikia apmokestinti, jei dar juda, apmokestinti papildomai, jei nebejuda – subsidijuoti. Tad – apmokestinti judančius ir subsidijuoti nebejudančius... kai kuriuos judančius, kaip kad mažas bendrijas, net naikinti, kad nebereiktų subsidijuoti...

Žinau, kad šiandien ne vienas putoja neapykanta Europai dėl įvairių jos „paklydimų“, nors reiktų žinoti, kad europiniai pinigai sudaro daugiau nei ketvirtadalį mūsų bendrų pinigų. Įsivaizduokime, kaip gyventume, jei pinigėlių biudžeto ižde būtų ketvirtadaliu mažiau.

Neniekinkime ir patys savęs. Lietuva – šauni šalis, ji visa sukuria tą naują vertę, vadinama Bendruoju vidaus produktu. Šiaip ar taip, Jungtinių Tautų duomenimis, Lietuva yra aukščiausio išsivystymo šalių grupės sąraše. Didžiuojuosi savo šalimi ir jumis visais, ją kuriančiais.

Lietuvos sėkmę lemia tie, kurie labiau priklauso nuo savo iniciatyvos, savo darbo ir savo pasiekimų, o ne nuo subsidijų ir kitokių negalią remiančių biudžetinių pinigų.

O dabar apie tuos, kurie iš biudžetinių pinigų gyvena. Kaip tą biudžetą paskirstyti mieliems Lietuvos gyventojams. Iš esmės juk viskas mūsų pačių rankose – galima surengti puikią puotą už minėtus milijardus, galima gražiai kantriai sudėlioti tiems, kam labiausiai, kam ne taip jau labai reikia.

Socialinės išmokos, švietimas ir sveikata – tau du trečdaliai visų valstybės išlaidų. Štai, kur išeina pinigai. Statistika sako, kad kitais metais tie visi statistiniai (ne fiziniai) Lietuvos žmonės vien pragers beveik milijardą eurų. Nesunku atspėti iš kokios biudžeto srities... Tikrai ne iš krašto apsaugos ir inovacijų skatinimo.

Dar keletas skaudžių dalykų. Nesvarbu, pozicijai ar opozicijai atstovausiu, nemeluosiu apie svarbių biudžeto išlaidų eilutes. Valdžia nėra ta baisioji biudžeto valgytoja. Dar kartą netikėkite melagiais, sakančiais, kad Lietuva biudžetą arba atiduoda valdininkams, arba paleidžia vėjais.

Lietuvos valdininkija „suvalgo“ ... 3 procentus viešųjų pinigų. Jei jų atlyginimus sumažinsime perpus, tai pamatysime, kad daugiau naudos yra traukti milijardinius pinigus „iš šešėlio“ (nuslepiančio mažiausiai porą milijardų eurų kasmet), o ne skalpuoti visą valstybės tarnybą. Nesakau, kad visi valdininkai geri, bet gerų yra daug, ir tai pripažįstama ne tik Lietuvoje. Turėti gerą valdininkiją (o ją reikia išsiauginti ir veikiau patriotiškai, o ne finansiškai išauklėti) šaliai didelė garbė. Deja, kartais atrodo, kad tam biudžetu „susirūpinusiam“ žmogui valstybės tarnyba yra kažkokia gėda.

O galiausiai, Lietuvos sėkmę lemia tie, kurie labiau priklauso nuo savo iniciatyvos, savo darbo ir savo pasiekimų, o ne nuo subsidijų ir kitokių negalią remiančių biudžetinių pinigų. Smagiau į biudžetą ką nors duoti, nei vis iš jo imti. O jei imti, tai leisti pinigus „kaip savus“ – atsakingai ir kūrybingai.

Egidijus Vareikis yra TS-LKD Seimo frakcijos narys

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min