Sakysite, kokia čia problema, svarbu, kad nebrangiai, juk pinigai sunkiai uždirbami, sunkiai sutaupomi, o jei jau reikia skristi, pakentėsime ir gyvuliniame lėktuve. Anais laikais dar ne taip būdavo.
Pigiau pavalgyti, tegu ir aplūžusia šakute, pigiau pamiegoti, tegu ir badant išsikišusioms spyruoklėms, pigiau auginti vaikus, pigiau rengtis, pigiau mylėti, pigiau tikėti, mažiau mokėti mokesčių, taupyti visą gyvenimą...
Viešieji valstybės pirkimai orientuoti į mažesnę kainą, bet ne į geresnę kokybę ar ilgaamžiškumą, idealus žmogus – tai pigiam egzistavimui pasiruošęs ir jokių aukštosios kultūros ambicijų neturintis individas, galiausiai ir geriausia valstybė ta, kurioje egzistavimas leidžia daugiau gauti ir mažiau išleisti, taigi, pigiau gyventi.
Pigiau pavalgyti, tegu ir aplūžusia šakute, pigiau pamiegoti, tegu ir badant išsikišusioms spyruoklėms, pigiau auginti vaikus, pigiau rengtis, pigiau mylėti, pigiau tikėti, mažiau mokėti mokesčių, taupyti visą gyvenimą.
Geresnė tėvynė ta, kurioje... pigiau. Šiandien sugebame skaičiuoti, kiek kainuoja vaiko gimimas ir auklėjimas (maniau, kad tai neįkainojamas džiaugsmas), kiek kainuoja rinkimai ir valstybės palaikymas (ar apsimoka būti laisvam?), kiek kainuoja pasisiūti ir iškelti vėliavą (ar ne per daug trijų spalvų?), o taip pat įsivesti lietuviškas raides kompiuteryje.
Brangstantis gyvenimas – didžiausia politinė problema, kurią sprendžia visi seimai ir vyriausybės. Noriu pabrėžti, kad tai ne tik mūsų šalies problema – tai visos europinės (ar euroatlantinės) civilizacijos bėda. Azija užkariauja mus ne ginklu ir ne intelektu, užkariauja pigumo vilionėmis, kurioms pasipriešinti sunkiau nei radikaliam islamui.
Poetų dainos apie tėvynę brangią buvo arba kvailos, arba jau pasenusios. Vertybinių nuostatų viešųjų pirkimų konkurse brangiosios tėvynės projektas net nesvarstomas, nes kaina – nenustatyta.
Padariau provokaciją. Populiaraus naujienų portalo lankytojams uždaviau klausimą: kokia nauda būti lietuviu? Prieš dvi dešimtis metų lietuviai didžiavosi būdami tokiais, ir pasaulis mus už tai vertino. Pasakymas, jog lietuviu būti nesinori, tuomet būtų atrodęs arba nesusipratimas, ar visai išdavystė.
Nors nenoras būti lietuviu formaliai nėra netgi jokia nuodėmė, kaip ir nenoras būti švedu ar vokiečiu. Nenoras susitapatinti su tam tikromis mentaliteto detalėmis ar tautos istorija formaliai gali būti pateisinamas, dvasinėje plotmėje santykiai su tėvyne kur kas subtilesni, nei pilietybės ar tautybės įrašai dokumentuose ar netautiškos raidės. Nenoras ginti tėvynės, nes tai neapsimoka, formaliai irgi nenuneigiamas, nes pigumas yra iš esmės aukščiau teisės.
Provokacija pavyko. Portalo lankytojų komentarai parodė, kad nuogąstauta ne be reikalo. Atsakymai į klausimą, kokia nauda būti lietuviu, parodė, kad ir tėvynė šiandien ant prekystalio: pilietybės gaunamos, keičiamos, perkamos, nukainuojamos.
Laisvas žmonių judėjimas Europoje atnešė daug gero, tačiau sukėlė ir kelias nemalonias šalutines reakcijas – galima laisvai pasirinkti valstybę, ne kurią labiau myli, o iš kurios didesnė nauda. Ne vienam „prie ruso“ buvo geriau todėl, kad viskas atrodė pigiau. O ir į užsienį važiuojama todėl, kad ten viskas lyg ir pigiau, prisiminus tą minėtą išlaidų ir pajamų balansą.
Galima prisiminti, kad pigumas sugriovė romėnų civilizaciją. Piliečiams reikėjo ne darbo ar kūrybos – reikėjo paprasto maisto ir pigių pramogų. Su lengvu humoru galima įrodyti, kad bulvės (pigus maistas) sužlugdė Abiejų Tautų Respubliką, pigumas griauna patriotizmą, šauktinių kariuomenės idėją ir plačiąja prasme – visą tėvynės meilę.
Galima prisiminti, kad pigumas sugriovė romėnų civilizaciją. Piliečiams reikėjo ne darbo ar kūrybos – reikėjo paprasto maisto ir pigių pramogų.
Visai be jokios graužaties šiandieninis žmogus mano, kad nieko čia blogo savo tėvyne pasidaryti Airiją ar Skandinaviją, mat jos daugiau duoda ir sočiau maitina.
Nesiimsiu čia spręsti, kiek procentų Lietuvos gyventojų mąsto taip, o ne kitaip – nuoskaudos, migracijos mastai ir neapykanta valstybės vadovų veiksmams yra geras kokybinis kriterijus.
Kur kas svarbiau pasverti priežastis – kas lemia, kad lietuviais būti nebenaudinga – mūsų pačių ketvirčio amžiaus klaidos, Europos integracija, europinės civilizacijos ligos ar dar kas nors? Ir kokia išeitis?
Teoretikas pasakytų, nieko čia keisto – Lietuvoje tebevyrauja vergo filosofija. Gyvenu už tiek, kiek šeimininkas duoda, jei galiu pabėgti pas daugiau ir santykinai pigiau duodantį, bėgu. Toks anoks Marksas sakė, kad nei vergai, nei proletarai tėvynės neturi, turi tiesiog poreikius.
Lietuvą – tautinę valstybę – vis labiau keičia bendrojo vidaus produkto gamybos bei socialinių išmokų teritorija bei pigumo primatas visų kitų vertybių atžvilgiu. Lietuvis, suviliotas pigaus gyvenimo, Europoje garbę pelnosi pigia darbo jėga ir dargi neretai didžiuojasi savo pasirinkimu. Manoma, kad tai santykinai naudinga, nors, kaip teisingai vienas iš komentatorių pasakė, be jokios gėdos eina valgyti už kitų šalių žmonių jau uždirbtą gerovę.
Geriausia šalis, kurioje norsi gyventi, vadinasi Piguva. Galiu sakyti, laimei, tai ne Lietuvos, o visos civilizacijos paklydimas. Nelaimei, tai visai neguodžianti išvada. Pigumo idėja apėmė visą Europos Sąjungą ir kitas integruotas struktūras. Liaudies išmintis sako, kad geriau nusigyvenęs bajoras nei prasigyvenęs prasčiokas, nes pastarasis kuria pigią bendruomenę, bendruomenę be šventų vertybių, kurių kaina sunkiai apskaičiuojama.
Štai kodėl taip nenoriai dainuojasi apie brangią tėvynę. Ir brangumas ne tiek kišene matuojamas, kiek nusiteikimu neprekiauti tuo, kas menkus pinigus teturinčiam yra brangu. Kol valstybę valdo virėja, dar ne blogiausias variantas. Pilietis bent iš bado nemirs.
Blogiau, kai valdo pigaus gyvenimo apologetai, pigių prekių kioskelių savininkai. Tada ne tik blogas maistas yra pigus. Tokio maisto net valgyti nesinori – jis tiesiog iš pareigos sugrūdamas į gerklę. Pigioje bendruomenėje nereikia nei muzikos, nei šokio, nei tapybos, nei teatro, visa kultūra tampa tik pramoga, kurios vertinimo matas yra piguva.
Pigioje bendruomenėje nereikia nei muzikos, nei šokio, nei tapybos, nei teatro, visa kultūra tampa tik pramoga, kurios vertinimo matas yra piguva.
Svarbiausia tarptautinės politikos problema yra tai, kad mums įprastai demokratijai ar žmogaus teisėms yra priešpastatomas pigus stabilumas. Ir jau nebestebina kalbos respektabilioje Europos Taryboje, kurių autoriai gaili gerų laikų, kurie garantavo „stabilius diktatorius“ buvusioje Rytų Europoje.
Išties sovietų visuomenė buvo pigi ir stabili. Bet taip norėjosi ir reikėjo ginti ir atkurti brangią tėvynę. Jos apgynimui, kai kas sako, reikia 2 procentų bendrojo vidaus produkto. Ar negalima pigiau?
Galima. Reikia būti pasiruošus paaukoti 100 procentų. Tada karas nekyla ir tie du su kaupu sugrįžta.
O pigią civilizaciją bet kokie barbarai paima už dyką, paimtos už dyką visai nevertina. Taip atsitiko Romai, taip atsitiko Kinijai, kurios neapsaugojo pigi gynyba sienos pavidalu, taip atsitiko Vidurio Europai praėjusiame šimtmetyje.
Ar taip vėl neatsitiks, jei koks Putinas pasiūlys Lietuvą pigiau, įrodęs, kad žalias žmogeliukas yra pigiau nei visas Seimas ar valstybės administracija su pabėgėliais ir kitokiais solidarumo reikalavimais? Vilkimės, kad vis dėlto geriau turėti kai ką brangaus, nei tik piguvos produktus.
Egidijus Vareikis yra Seimo TS-LKD frakcijos narys
