TIESAI REIKIA TAVO PALAIKYMO PRISIDĖK
Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Koks tas ateities pasaulis – plokščias ar dygliuotas?

Šaltinis: 15min
0
A A

Egidijus Vareikis Viena įdomiausių politologijos sričių – ateities prognozės. Žinoti, kas bus, svarbu visiems – politikams, verslo atstovams ir galiausiai mums visiems, į kokias vertybes orientuoti savo vaikus, kokiems tikslams taupyti pinigus?

Prieš dešimt-dvidešimt metų, pasikeitus pasaulio tvarkai, ateities planuotojų buvo ženkliai padaugėję. Amerikietis Francis Fukuyama istorijos pabaigą pranašavo žlugus komunizmui, turėjo išnykti prielaidos karams ir nesantaikos, įsigalėti liberali demokratija ir sveika konkurencija.

Kitas amerikietis – Samuelis Huntingtonas teigė, kas ateina civilizacijos karų laikas – krikščionybė susikaus su islamu, o Afrikos civilizacija priešinsis visoms kitoms. Zbigniewas Brezinskis civilizacijų santykių gerinimo bandė ieškoti moralinio atsinaujinimo sferoje, o nekuklus šio teksto autorius,kalbėjo apie civilizacijų „dinozaurėjimą“ – senėjimą ir nenorą atsinaujinti.

Šiandien teigiama, kad istorija nesibaigė – demokratija netapo globaliu reiškiniu, civilizacijų karai neįvyko – tai viso labo organizuotas nusikalstamumas – terorizmas, gi moralinis atsinaujinimas juda vos vos...

Kas gi iš tikrųjų laukia mūsų, jau gerokai įsigyvenus į XXI amžių? Vienas likimo pranašų – Thomas L.Friedmanas, 2005 m. išleidęs knygą „Pasaulis yra plokščias. Trumpa XXI amžiaus istorija“. „Plokščiasis pasaulis“ nėra aliuzija į kokį nors senovinį geografijos supratimą, o veikiau į šachmatų ar kitų žaidimų lentą, kurios plokštuma pabrėžia neva susidariusias vienodas galimybes visiems žaidimo dalyviams.

T. L.Friedmanas teigia, kad šiandien mažiausiai dešimt faktorių daro pasaulį tokiu, kuriam jau nebesvarbu, kas buvo supervalstybės ir kas buvo trečiasis pasaulis, kas atrado Ameriką ir kas joje buvo atrastas, kas sukaupė resursus ar kas sukaupė sąskaitas banke.

T.L.Friedmanas teigia, kad šiandien mažiausiai dešimt faktorių daro pasaulį tokiu, kuriam jau nebesvarbu, kas buvo supervalstybės ir kas buvo trečiasis pasaulis, kas atrado Ameriką ir kas joje buvo atrastas, kas sukaupė resursus ar kas sukaupė sąskaitas banke.

Autoriaus mano, kad reikšmingas įvykis, pradėjęs XXI amžiaus istoriją, buvo Berlyno sienos griuvimas, suvienodinęs vadinamą Pirmąjį ir Antrąjį pasaulį, taip pat ir internetas, suvienodinęs mus visus savo komunikacijų galimybėmis – juk jos Afrikoje iš esmės nesiskiria nuo galimybių Europoje.

Dar vienas pasaulį „plokštinantis“ faktorius – galimybė dirbti ir kurti visiškai nepriklausomai nuo geografijos, t.y. nuo darbo vietos. Veikiau protas ir kompiuterio greitis, o ne atstovavimas kokiam nors kontinentui ar šaliai lemia darbo kokybę.

Kompiuterių tinklų vartotojai net nežino, kokioje šalyje, kokiame konkrečiai kompiuteryje atliekama ta ar kita techninė operacija. Prisipažinkime, kad daugelis mūsų net nenutuokia, kur stovi tas „Google“ kompiuteris ir kas ji prižiūri, mums tai vis tiek. Visi 6 mlrd. Žemės gyventojų tampa vienodi ne todėl, kad atsilikusieji pasiveja pirmaujančius, silpni prilygsta stipriems, bet todėl, kad XXI amžiaus galimybės yra visiškai vienodos.

Dominuoti indams ir kinams leis ir tai, kad XXI amžius bus ne pasaulinių karų, o tarpusavio priklausomybės amžius. Anot autoriaus, saugumą nulems tai, kad visi žmonės, skirtingos šalys tiesiog priklausys tai pačiai gamybos ir vartojimo grandinei, tam pačiam kompiuteriniams tinklui, kurio griauti niekas neturės jokio intereso.

Galutinis pasaulio vaizdas teoriškai turėtų būti rasių bei tautų harmonija, kuriai, beje, visiškai netrukdo, skirtingos pažiūros į Dievą, šeimą ir kitus „namų pomėgius“.

Ne ką mažiau už T.L.Friedmaną žinomas Nobelio premijos laureatas Josephas Stiglitzas pažymi, kad pasaulio plokštėjimas nėra toks absoliučiai reikšmiškas ir jei jis plokštėja kai kuriose gyvenimo sferose, tai dar ne viskas.

Yra sferų, kur vyksta net priešingi procesai. Mes nesame jau tokie globalūs, kaip manome. Turime internetą su globaliomis galimybėmis, tačiau dažniausiai jį naudojame lokaliems poreikiams.

Galiausiai žmogus nėra racionalus, linkęs į konfliktus, kylančius ne iš ekonomikos racionalumo ar superkompiuterių galimybių. Kylančius veikiau iš širdies.

Naujausių konfliktų sąrašas nepatvirtina, kad „makdonaldai“ su „makdonaldais“ nekariauja. Dar ir kaip. Transnacionalinės korporacijos nesustabdė nei konfliktų Balkanuose nei kokio nors Rusijos-Gruzijos karo. Žmonės savo gyvenime renkasi ne tik darbą, renkasi ir kitus žmones, gyvenimo (ne tik darbo) sąlygas. Geografija čia buvo ir yra svarbi, svarbi taip pat istorinė praeitis ir ekonominė dabartis. Galiausiai lieka galimybė ką nors išspręsti ir iš jėgos pozicijų.

O jeigu pasaulis ne plokščias, tai koks? Richardas Florida, regis, tais pačiais 2005 m. „Atlantic Montly“ žurnale publikavo straipsnį „Pasaulis yra „dygliuotas“. Straipsnis su daug žemėlapių įrodo, kad teorinis T.L.Friedmano modelis – fikcija.

Pasaulis pilnas „kalnų ir klonių“, yra vietų, kur koncentruojasi gyventojai, kur gimsta ir panaudojamos technines inovacijos, yra ir „daubų“, kur niekas iš minėtų gerybių neateina ir greit neateis. Tad pasaulis primena rutulį, su aiškiai išsikišusiais progreso ir inovacijų „dygliais“.

Daugiausiai jų Šiaurės Amerikoje ir Europoje, atskiri „styro“ Azijoje, tuo tarpu Afrika – tikra „žemuma“. Jei atskiros Amerikos valstijos būtų tikromis valstybėmis, jos sudarytų mažiausiai pusę aukštai išsivysčiusių valstybių sąrašo, tuo tarpu panašus skaičius Afrikos valstybių būtų toli nuo jo.

Galiausiai žmogus nėra racionalus, linkęs į konfliktus, kylančius ne iš ekonomikos racionalumo ar superkompiuterių galimybių. Kylančius veikiau iš širdies. Tad populiarusis Friedmano modelis gali likti tik gražia svajone apie XXI amžiaus istoriją, o ne jos modelis.

Pažymėkite klaidą tekste pele, prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min