Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Egidijus Vareikis: Pilietybė ant prekystalio

Šaltinis: 15min
0
A A

Egidijus Vareikis Lietuvoje politinės diskusijos nevyksta pačios savaime. Paprastai jos įsižiebia, kai nutinka kas nors nemalonaus. Žinomas krepšininkas prisiekė kitai valstybei ir formaliai neteko Lietuvos pilietybės. Gal nelabai suprato, ką daro, gal suklydo, galiausiai pasakė, kad reaguoja į visą tą situaciją labai nekasdieniškai. Visko būna.

Ir štai patogus momentas pasisakyti teisininkams, istorikams, skirtingų orientacijų politikams ir šiaip lietuviškų pasų savininkams apie Lietuvos pilietybę. Gerai išaiškinta, ką tai reiškia būti Lietuvos piliečiu teisiškai, formaliai, neformaliai, kaip kiekybiškai įvertinti nuopelnus Tėvynei ir pan.

Tačiau kas gi yra ta pilietybė mums patiems? Ką reiškia būti lietuviu? Ar mūsų noras būti lietuviais šiandien yra didelis, mažas ar koks kitas? Ar sakydami, kad mūsų pilietinė visuomenė yra silpna, nepripažįstame, kad vis esame silpni piliečiai?

Tikriausiai niekas neabejoja, kad lietuviškas žodis pilietis atsirado nuo žodžio pilis. Visi mes esame vienos pilies, vadinamos Lietuva, gyventojai. Piliečio pareiga saugoti pilį ir savotiškai jai tarnauti. Tačiau ar neatrodo, kad šiandien nebe piliečiai saugo pilį, o pilies sienos gina piliečius?

Pilietybė jau ne pareiga. Ji tapo prekės ženklu, ji tavo kažkokia verte, kurią galina turėti ar neturėti, galima įgyti, atsisakyti ir panašiai. Formaliai pilietybė yra konstitucinis – teisinis ryšys su valstybe, tačiau jis turėtų būti ir daugelio mūsų sąmonėje taip pat ir emocinis ryšys, pažymintis mūsų tautinį identitetą. Keisti ar nekeisti Konstituciją yra labai techninis dalykas. Reikia keisti pilietybės sąvoką savo sąmonėje.

Tačiau kas gi yra ta pilietybė mums patiems? Ką reiškia būti lietuviu? Ar mūsų noras būti lietuviais šiandien yra didelis, mažas ar koks kitas?

Romos pilietybė buvo privilegijuota, kol imperatorius Karakala suteikė pilietybės privilegiją visiems gyventojams. Norėjo padaryti gera, bet pilietybės institutas ištirpo, tapo visai nereikšmingas. (Kai visi tapome ponais, aristokratais formaliai, bet ne realiai, aristokratų nepadaugėjo, tik sąvoka tapo diskredituota).

Kai kurios šalys, kad ir mūsų kaimyninė Latvija, užuodė, kad iš tautinio paso galima tiesiog pasipelnyti, – pilietybę galima tiesiog imti ir parduoti. Kai kurios šalys, tokios kaip Liberija ar Panama, sukūrė laivų registracijos biznį. Pigiai užregistravus laivą galima sakyti, kad minėtos šalys turi didžiausius pasaulyje laivynus... Tačiau tai – tik dokumentas. Galima turėti daug pasų, kaip mačiau Padniestrėje, – juk gyventojams reikia keliauti. Nepripažintos respublikos susikūrė tikrą pilietybės profanacijos sistemą, reikia turėti reikiamą pasą, jokio čia patriotizmo ir sentimento.

O kas tai yra pilietybės vertė, kokia yra paso vertė? Daugelis žmonių džiaugiasi, kad jie lietuviai, net nežinodami, kad Šengeno pasas yra daugiausiai durų atveriančių pasų sąraše. Štai kur viena iš Europos integracijos vertybių. Šią vertybę žino tie, kuriems lietuviais norisi būti tik dėl paso.

Šventvagiškas klausimas – kokia nauda būti lietuviu, Lietuvos piliečiu? Prieš dvi dešimtis metų lietuviai didžiavosi būdami tokiais, ir pasaulis mus už tai vertino. Prieš dvi dešimtis metų lietuvių (ar Lietuvos?) tauta atkūrė lietuvišką valstybę kaip politinę vertybę, tad ir prisirišimas prie jos buvo nekvestionuojamas. Lietuvybė atrodė esanti ne tik politinis ar istorinis unikumas, bet ir dvasinio išskirtinumo kategorija, kuri, kaip žinome, kiekybiškai sunkiai išmatuojama. Nedvejodami sakėme, kad nepriklausoma Lietuvos valstybė yra jos žmonių gyvavimo forma.

Pasakymas, jog lietuviu būti nesinori, tuomet būtų atrodęs arba nesusipratimas, ar visai išdavystė. Nors nenoras būti lietuviu formaliai nėra netgi jokia nuodėmė, kaip ir nenoras būti švedu ar vokiečiu, nenoras susitapatinti su tam tikromis mentaliteto detalėmis ar tautos istorija formaliai gali būti pateisinamas, dvasinėje plotmėje santykiai su tėvyne kur kas subtilesni, nei pilietybės ar tautybės įrašai dokumentuose.

Šventvagiškas klausimas – kokia nauda būti lietuviu, Lietuvos piliečiu? Prieš dvi dešimtis metų lietuviai didžiavosi būdami tokiais, ir pasaulis mus už tai vertino.

Šiandien ne vienas Lietuvoje gimęs individas drąsiai ir visai be tikėjimo ar prigimtinio patriotizmo problemų diskutuoja, kokia nauda būti lietuviu. Ir kokia nenauda.

Tai jau kiekybinis matavimas. Šiandien sugebame skaičiuoti, kiek kainuoja vaiko gimimas ir auklėjimas (maniau, kad tai neįkainojamas džiaugsmas), kiek kainuoja rinkimai ir valstybės palaikymas (ar apsimoka?), kiek kainuoja pasisiūti ir iškelti vėliavą (ar ne per daug trijų spalvų?), o taip pat įsivesti lietuviškas ir nelietuviškas raides kompiuteryje.

Ar lietuvis – vis dar politinė ir dvasinė kategorija, ar kažkokia rinkos prekė, kaip Lietuvos – Šengeno šalies pasas, lietuviškas santechniko sertifikatas, pripažįstamas universiteto diplomas, galiausiai – lietuviška nosis ir strazdanos?

Atsakymai į klausimą, kokia nauda būti lietuviu, parodė, kad ir tėvynė šiandien ant prekystalio: pilietybės gaunamos, keičiamos, perkamos, nukainuojamos. Laisvas žmonių judėjimas Europoje atnešė daug gero, tačiau sukėlė ir kelias nemalonias šalutines reakcijas – galima laisvai pasirinkti valstybę, ne kurią labiau myli, o iš kurios didesnė nauda. Sava šalis apkaltinta, kad nesirūpina savo jaunimu, nesirūpina pensininkais, nesirūpina ligoniais, kūdikiais, nebesirūpina netgi krepšininkais. Žodžiu – bloga šalis, ir gyventi joje ar būti lietuviu išties nenaudinga.

Visai be jokios graužaties šiandieninis žmogus mano, kad nieko čia blogo savo tėvyne pasidaryti Airiją ar Skandinaviją ar net užjūrį, mat jos daugiau duoda ir sočiau maitina.

Nesiimsiu čia spręsti, kiek procentų Lietuvos gyventojų mąsto taip, o ne kitaip – nuoskaudos, migracijos mąstai ir neapykanta valstybės vadovų veiksmais yra geras kokybinis kriterijus. Kur kas svarbiau pasverti priežastis – kas lemia, kad lietuviais būti nebenaudinga – mūsų pačių dvidešimtmečio klaidos, Europos integracija, europinės civilizacijos ligos ar dar kas nors?

Lietuvą – tautinę valstybę – vis labiau keičia Bendrojo vidaus produkto gamybos bei socialinių išmokų teritorija. Kadangi viena ir kita visuomenės nepatenkina, nereikia ir tokios tėvynės. Tai varo tautą į nevisavertiškumą, nes svarbiausias idealas – BVP. Lietuvis, suviliotas naudos ir nenaudos, Europoje garbę pelnosi pigia darbo jėga, be jokios gėdos eina valgyti už kitų šalių žmonių jau uždirbtą gerovę. Pastaruoju metu nebeturime net užsienio politikos, deklaruodami, kad politika – tai ne kokie idealai, o viso labo mums priklausanti rinkos dalis.

Lietuvą – tautinę valstybę – vis labiau keičia Bendrojo vidaus produkto gamybos bei socialinių išmokų teritorija. Kadangi viena ir kita visuomenės nepatenkina, nereikia ir tokios tėvynės.

Teoretikas pasakytų, nieko čia keisto – Lietuvoje tebevyrauja vergo filosofija. Gyvenu už tiek, kiek šeimininkas duoda, jei galiu pabėgti pas daugiau duodantį, bėgu.

Toks anoks Marksas sakė, kad nei vergai, nei proletarai tėvynės neturi, turi tiesiog poreikius. Lietuva nesutverta vergams, nes jos vertė ne atlyginimo minimume. Todėl atsiradus galimybei, Lietuvą tereikia palikti. Arba ji ką nors duos...

Vienas rusų poetas (bent jau savo kūryboje) labai didžiavosi sovietiniu pasu. Aš jo labai nekenčiau, pradėjus keliauti (dar su sovietiniu pasu), jį rodyti kam nors buvo tiesiog gėda.

Lietuvos pilietybė ir lietuviškas pasas tapo švente, nors iš pradžių jis didelės ekonominės naudos ir nežadėjo. Šiandien galime ir be didelių kiekybinių matavimų pajausti, ką reiškia būti lietuviu ir kaip įvertinti nuopelnus Tėvynei. Žinoma, kad klaidų neišvengsime, lygiai taip pat kaip neišvengsime apgavysčių įstatymą taikydami labai formaliai. Bet širdimi pilietybę tikrai įvertinsime.

Lietuvos himnas teigia, kad stiprybę turime semti iš praeities. Praeitis moko mus veikiau politinės tautinės intuicijos, o ne kaip iš paso daryti biznį. Tas biznis man panašus į kažkokią prekybą žmonėmis? Ims ir parduos mus visus, kaip jau yra padarę. Kokia čia tad mūsų pilietinė visuomenė ir jos piliečiai?

Egidijus Vareikis yra Seimo narys

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min