Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Nerijus Mačiulis: Skaičiuojant dienas iki euro – bliūkštantys mitai ir nepagrįstos baimės

Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

Nerijus Mačiulis skaito paskaitą Pasaulio lietuvių jaunimo susitikime Šiandien Lietuvos kelyje pilnateisės narystės euro zonos link nebelieka nei praktinių, nei teorinių barjerų. Tačiau maždaug pusė Lietuvos gyventojų nėra įsitikinę euro nauda, ir nacionalinės valiutos pasikeitimo laukia su nerimu. Kaip gimsta pagrindinės gyventojų baimės ir ar jos yra pagrįstos?

Pirmoji ir mažiausiai pagrįsta yra gyventojų baimė, jog eurams pakeitus litus bus prarasta perkamoji galia – už turimas santaupas ar gaunamas pajamas bus galima nusipirkti mažiau tų pačių prekių ir paslaugų. Tokį nerimą pasėjo karti praeitis. Atkūrus nepriklausomybę, besikeičiančias valiutas lydėdavo hiperinfliacija – milžiniškas kainų augimas, sunaikinantis santaupų vertę.  Šį kartą, žinoma, bus kitaip – valiutos kursas nesikeis, infliacijos veiksnių nėra. Tačiau daugelis tuo patikės tik kitų metų sausio mėnesį.

Keistai atrodo atsiradęs įprotis gautinas pajamas perskaičiuoti eurais bei diskutuoti, kaip jos atrodys kitų ES šalių kontekste. Šokas – minimalus mėnesinis atlyginimas ir vidutinė senatvės pensija nesieks 300 eurų. Ką už tokią sumą galima nusipirkti Vakarų valstybėse? Vakarų valstybėse – nedaug, bet gerai, kad niekas mūsų ten apsipirkinėti nevers, o vidutinis kainų lygis Lietuvoje vis dar yra maždaug 40 proc. mažesnis nei ES vidurkis.

Taigi, baimė, kad įvedant eurą atsiras galimybių piktnaudžiauti, yra nepagrįsta – jei įmonės galėtų nepagrįstai padidinti kainas ir neprarasti klientų, jos tai turbūt padarytų ir nelaukdamos valiutos pasikeitimo.

Nominalių pajamų palyginimas yra apskritai beprasmis užsiėmimas – jei savo sąskaitose norime matyti daug nulių, reikėjo nuspręsti įsivesti Baltarusijos rublį, o ne eurą. Tuomet vidutinė senatvės pensija viršytų tris milijonus rublių per mėnesį. Bet dėl to niekas nebūtų turtingesnis.

Antroji baimė – dėl kainų apvalinimo ir verslininkų piktnaudžiavimo išaugsianti infliacija – yra pagrįsta tik iš dalies. Pavyzdžiui, Latvijoje beveik visos pirmojo būtinumo prekės nepabrango, arba pabrango mažiau nei Lietuvoje. Maisto prekės per metus Latvijoje netgi atpigo 0,8 procento, kuomet Lietuvoje jos tiek pat pabrango. Kuro ir tepalų kainos Latvijoje sumažėjo 0,1 proc., o Lietuvoje – 0,7 proc. padidėjo. Tuo tarpu transporto paslaugų, drabužių ir avalynės kainos abiejose valstybėse pasikeitė labai panašiai.

Taigi, baimė, kad įvedant eurą atsiras galimybių piktnaudžiauti, yra nepagrįsta – jei įmonės galėtų nepagrįstai padidinti kainas ir neprarasti klientų, jos tai turbūt padarytų ir nelaukdamos valiutos pasikeitimo. Tačiau taip pasielgti gali nebent konkurentų neturinčios, pavyzdžiui, centralizuotą šilumą tiekiančios įmonės, dėl to jų kainodarą ir reguliuoja valstybė.

Tiesa, kaimynų patirtis rodo, kad kai kurių paslaugų – viešbučių, restoranų, pramogų, kirpyklų – kainos turbūt nebus skaičiuojamos centų tikslumu, o bus suapvalintos ir dažniausiai į didesniąją pusę. Štai, pavyzdžiui, Latvijoje restoranų ir apgyvendinimo paslaugos per metus pabrango 4,2 proc. – trigubai daugiau nei Lietuvoje. Įvairios buitinės (elektrikų, santechnikų ir kitų amatininkų) paslaugos šiuo metu Latvijoje yra 5,5 proc. brangesnės nei prieš metus, o Lietuvoje jų kainos nepasikeitė.

Tačiau ar reikia nerimauti dėl profesinių paslaugų brangimo? Slaugytojų, santechnikų, elektrikų, kirpėjų, virėjų, mokytojų ir daugelio kitų panašias paslaugas teikiančių specialistų darbo našumo augimo galimybės yra labai ribotos. Juk nenorėtume, kad savo produktyvumą ir pajamas dantistas didintų vienu metu gręždamas du dantis, kirpėjas – apkirpdamas per dvi minutes (bet visada tik „pirmu numeriu“), o auklėtojas ar mokytojas – grupėje vienu metu ugdydamas šimtą vaikų? 

Tačiau norint priklausyti bet kokiam klubui, o ypač prestižiniam, dažniausiai tenka susimokėti nario mokestį.

Kitaip sakant, profesines paslaugas teikiančių asmenų atlyginimas gali didėti tik augant jų teikiamų paslaugų kainoms. Makabriška, tačiau įsipareigojimas nedidinti kainų neretai gali reikšti ir įsipareigojimą įšaldyti atlyginimus, kurie yra kelis kartus mažesni nei ES vidurkis.

Galiausiai, daliai šalies gyventojų nerimą kelia Lietuvos įsipareigojimai bendrajam Europos gelbėjimo fondui – Europos Stabilumo Mechanizmui. Tiesa, ši narystė Lietuvai kainuos. Tačiau norint priklausyti bet kokiam klubui, o ypač prestižiniam, dažniausiai tenka susimokėti nario mokestį. Vis gi šiuo atveju tai net ne mokestis, nes įmokos į fondą būtų Lietuvos turtas, tam tikras rezervas. O tikimybė, kad visos šio fondo lėšos bus iššvaistytos yra gerokai mažesnė, nei tikimybė, kad jo lėšų ateityje gali prireikti pačiai Lietuvai. Lietuva prisijungia prie gilią krizę išgyvenusios ir sustiprėjusios euro zonos, kuri pasiūlys daugiau galimybių nei pavojų.

Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie 15min