Labai svarbu, kad migracija, bėgančių nuo karo ar neteisėtų ekonominių migrantų, mūsų neišgąsdintų. Turime migraciją atremti kaip politinę įtampą ir sutikti kaip ekonominę galimybę ateities Lietuvai.
Kol kas mums neblogai sekasi. Ukrainos karo pabėgėlių integracija juos įdarbinant buvo pavyzdinė. Griežti Lietuvos ir kitų kaimynių ES šalių veiksmai Baltarusijos pasienyje padėjo užtvenkti naują migracijos greitkelį per šiaurę. Mūsų patirtis tapo ir balandį Europos Parlamente priimto Migracijos ir prieglobsčio pakto dalimi.
Tačiau tai tik pradžia. Jau dabar šalies miestuose dauguma maistą atvežančių ir iškviestu automobiliu pavežančių žmonių yra darbo imigrantai, ieškantys geresnių galimybių Europos Sąjungoje.
Emigrantai augina mūsų ekonomiką. Šių metų pirmąjį ketvirtį Lietuvos BVP išaugo 2,9 proc. palyginus su praėjusiu ketvirčiu. Mūsų ūkis geresnius rezultatus negu kaimyniniuose kraštuose rodo ir aptarnavimo srityje dirbančių ukrainiečių bei informacinių technologijų sektorių praturtinusių baltarusių dėka.
Per šią kadenciją darbo užmokestis šalyje augo greičiau negu bet kada per visus nepriklausomybės dešimtmečius. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, dabar Lietuvos gyventojo valanda yra brangesnė ne tik už latvio ar kroato, bet ir maltiečio darbo valandą.
Aukštesnė gyvenimo kokybė vilioja ne tik iš emigracijos vis gausiau sugrįžtančius lietuvius, bet ir geresnio gyvenimo ieškančius žmones iš tolimųjų kraštų. Darbdaviams pigesnė darbo jėga irgi dažnai labiau apsimoka.
Kol kas Lietuva labiau traukia žemos kvalifikacijos darbuotojus. Iš daugiau kaip 218 tūkst. visų migrantų beveik pusė čia atvyko dirbti vairuotojais, statybininkais, pagalbininkais ir pan. Nors migracijos politika dėjo dideles pastangas pritraukti aukštos kvalifikacijos darbuotojų ir talentų, jų prisiviliojome tik 6 tūkst.
Vadinasi, naujųjų migrantų darbu plėtojame ne informacijos ir aukštųjų technologijų, o maisto ir keleivių išvežiojimo ekonomiką. Vadinasi, neišnaudojame ekonomikos augimo potencialo. Vadinasi, ateityje pigių darbuotojų viliojimas ir išnaudojimas ekonomikai teigiamai neatsilieps.
Be to, lūkesčiai ekonomikai ir demografijai turi kitą pusę. Jeigu vien tik stebėsime, kaip saugiausioje pasaulio dalyje ES, vadinasi, ir Lietuvoje, nori įsikurti žymiai daugiau žmonių, negu galime priimti, ateityje turėsime problemą. Tokią, kurią nesubalansavę savo imigracijos politikos pergyveno prancūzai, olandai ar švedai. Imigracijos anomalijos dėsningai sužadina ksenofobinės politikos nuotaikas visuomenėse.
Lietuvos projektas ateinantiems 20 metų Europos Sąjungoje turėtų būti, viena vertus, atviras, kita vertus, apdairus. Mes, kaip liberalai, vykdysime ir palaikysime tokią imigracijos politiką, kuri rems valdomą ukrainiečių, demokratiškųjų baltarusių ir kitų atvykėlių migraciją ir integraciją Lietuvoje.
Kol kas faktinė tikrovė atitinka ateities lūkestį. Mūsų šalyje laikinai gyvena per 70 tūkst. nuo karo nukentėjusių ukrainiečių – tikėtina, dalis jų, jeigu norės, ras savo namus visam laikui. Dabar čia gyvena beveik 60 tūkst. nuo diktatūros užuovėją radusių baltarusių – tikėtina dalis jų, jeigu norės, įsilies į Lietuvos visuomenę visam gyvenimui. Žinoma, jie privalės mokėti lietuviškai. Nemažai jų per pastaruosius 2 metus jau neblogai ir pramoko.
Didžioji bėda, kad dar nesame sukūrę visuotinės, paprastos ir visiems užsieniečiams aiškiai pritaikomos integracijos sistemos. Europinis Migracijos ir prieglobsčio paktas irgi nesprendžia visų XXI a. laukiančių migracijos iššūkių, kurie tik prasideda ir ilgainiui tik aštrės.
Tačiau neabejojame, kad mūsų integracijos sistema pirmiausia turės remtis lietuvių reemigracijos, atviros ukrainiečių ir baltarusių integracijos – kitaip sakant, buvusių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių ir jos sentimento pagrindu, liekant atviriems kvalifikuotai ir brangiai apmokamai darbo jėgai iš kitų kraštų.
Per ateinančius 10-20 metų Europos Sąjungoje teoriškai galime atverti savo sienas, anot sociologo, demografo Boguslavo Gruževskio, 20 tūkst. atvykėlių per metus. Savo naujus namus Lietuvoje radę atvykėliai padės sumažinti dramatiškas neigiamos demografijos pasekmes, praturtins regionus ir kultūrą. Tik tai užtikrins, kad neliktume mąžtantis ir nykstantis užkampis turtingiausioje ir saugiausioje valstybių bendrijoje.
