Deja, kol kas Europa mums tebėra geografinė sąvoka. Turime prisipažinti, kad savęs neidentifikuojame kaip europiečių. Nekalbama apie paplitusį šūkį „Lietuva – Europos centras“, bet apie europietišką tapatybę. Indentitetas – tai kiekvieno asmens suvokimas, kas jis yra ir kas yra kiti. Tačiau identitetas neapsiriboja vien asmenine erdve, o yra susijęs su socialinėmis sąveikomis ir taip pat yra jų padarinys. Neantraeilis vaidmuo čia tenka mūsų bendram sutarimui bandant nustatyti, kas priimtina mums visiems. Tad tokia tapatybė yra tarsi kolektyvinė charakteristika, kuri atsiranda per ilgą laiką. Būtų sunku tikėtis, kad iškart rastųsi ši europietiška tapatybė. Tačiau akivaizdžios tam tikros tendencijos, kurios neteikia optimizmo.
Pirmiausia, kad ir kaip būtų liūdna, į Europą žvelgiame iš naudos pozicijų. Juk Europos vardas mūsų kalbose dažniausiai atsiranda ne dėl susirūpinimo jos dabartimi ar ateitimi, bet struktūrinių fondų kontekste skaičiuojant milijardines įplaukas į mūsų ūkį, diskusijose dėl euro įvedimo. Tokia naudos nuostata pasireiškia ir kalbant apie tai, kurios šalys leidžia laisvą darbo jėgos judėjimą. Sociologinės apklausos liudija, kad gyventojai buvimo Bendrijoje naudą sieja būtent su gyvenimo pagerėjimu Lietuvai tapus ES nare. 2008-ųjų pavasario duomenimis, kai kraštas išgyveno ekonominį pakilimą, Lietuva pirmavo pagal manančiųjų, jog narystė ES šaliai yra naudinga, skaičių (75 proc.). Tačiau jau rudenį, kai pasirodė pirmieji finansų krizės požymiai, eurooptimistų sumažėjo iki 69 procentų. Tad paprastam lietuviui buvimo Bendrijoje naudos barometras yra jo kišenė, o ne kokie nors idealai.
Kita blogybė, kad Europą vis dar suvokiame kaip grėsmę. Įsivaizduojame, jog kažkas iš Vakarų gviešiasi mūsų žemių ir merginų, nori sunaikinti mūsų etnografinį paveldą, kalbą, vėjais paleisti tautines vertybes ir pan. Baiminamės, kad būsime užtvindyti musulmonų, gėjų ir pusgaminių. Visuomenėje vis dar gajus dviejų sąjungų (Europos ir Sovietų) lyginimas. Net gimusieji nepriklausomoje Lietuvoje sugeba autoritetingai pareikšti, kad jos tapačios. Todėl kyla klausimas, ar nesame eurofobiški, geriausiu atveju – provincialūs?
Mūsų provincialumą liudija ne tik abejingumas bendriems europietiškiems reikalams, bet ir krašto valdžios vyrų dalyvavimas juos sprendžiant. Kartais stebint reportažus iš Briuselio susidaro įspūdis, kad svarstant visai Europai svarbius reikalus jie apsiriboja vien pritarimu bendrai nuomonei, neieško savo vietos europiniame kontekste ir paprasčiausiai įsiamžina bendrose nuotraukose.
Tad nevertėtų stebėtis, kad ir paprastas Lietuvos pilietis nesijaučia europinių procesų dalimi. Jam tolimi Europos plėtros, Turkijos stojimo į Bendriją, Europos konstitucingumo klausimai. Valdžios vyrai daro viską, kad krašto žmonės nebūtų įtraukti į šiuos procesus, nes net neatsiklausia jų nuomonės įvairiais klausimais, o suskumba pareikšti savąją. Taip buvo su Europos Konstitucijos projektu, kai Seimas paknopstomis, be jokio viešo aptarimo jį ratifikavo, o vėliau šis projektas žlugo. Tuomet Europa kažkur nutolsta, o mes į ją vis tebesiintegruojame.
Laimė, europietiškas identitetas nėra tik su ES susiję klausimai. Europietiškumas slepia megacivilizaciją, nuo kurios vaisingos tradicijos savo ir ne savo noru buvome nuolat atribojami. Paguodos, jei taip galėtume sakyti, teikia tai, kad patys europiečiai nuo Vakarų iki Rytų jaučiasi nebeturintys europietiško identiteto. Todėl, jei to norėsime, galėsime pasinaudoti galimybe leistis į jo paieškas drauge.
