Per kurį laiką aš sužinojau beveik viską, ką sakė Greta Thunberg – ką Ramiajame vandenyne valgo vėžliukai (plastikinius įpakavimus) ir kodėl nereikia eiti į tam tikras kavines Vilniuje. Aš sužinojau, kad egzistuoja grupės paauglių, kurios ignoruoja kavines, kuriose duoda TIK (pamanykite) vienkartinius indelius, einama tik į tas, kuriose galima gėrimą įsipilti arba į keramikinį indą, arba į savo atsineštą. Sužinojau, kad plastiką naudojantieji yra šių laikų barbarai, į kuriuos žvelgtina mažų mažiausiai su pasigailėjimu (nes jie nežino ką daro), bet dažniau su panieka. Paklausęs kodėl visa tai, taip svarbu, sužinau, kad kalba eina apie jų pasaulį, apie tą, kurį jie žino paveldėsią iš mūsų. Ir jis jiems mažų mažiausiai nepatinka. Nes jis apleistas ir netvarkingas.
Pagalvojau, kad nėra labiau konservatoriškos temos negu apie tai, kaip išsaugoti tai, ką gavome ir tai, ką atiduosime ateinantiems po mūsų. Būsimi pasaulio valdovai iškėlė klausimų dėl paveldimo pasaulio kokybės ir mes turime atsakyti.
Tenka sudalyvauti Europos konservatorių susibūrimuose, kurie vyksta prieš Europos vadovų tarybą. Pastarąjį kartą konservatoriai kalbėjo tai, kas svarbiausia visos Europos vadovams – Europos žaliąjį susitarimą. Esu davęs priesaką nepasakoti, kas buvo pasakyta uždarame susitikime. Užteks tik tiek, kad Europos Komisijos vadovė Ursula von der Layen entuziastingai tiki, kad Europa iki 2050-ųjų anglies dvideginio pagamins tiek, kiek geba sunaudoti – t.y. bus carbon neutral. Noriu pabrėžti, kad Europa, tai taip pat ir mes. Mažytė, valstiečių nukamuota Lietuva nebegamins anglies dvideginio. Taip ir tu, mano brangus skaitytojau. Europos žaliasis žvilgsnis nukreiptas ir į tave.
Klausiausi labai rimtai, kadangi Mortos esu gerai treniruotas į žaliuosius (ne valstiečius) žiūrėti rimtai ir viskuo tikėti. Užkliuvo nedaug kas, gal tik, pasakymas, kad Europa yra viena mažiausiai pasaulį nuodijančių kontinentų. Mat nuo 1990-ųjų įgyvendiname įvairias priemones, kurios ne tik sumažino skleidžiamų nuodų kiekį, bet ir sukūrė daugybę darbo vietų (Europos ekonomika nuo 1990-ųjų išaugo 70 procentų). Europa paneigia mitus, kad augimas įmanomas tik nuodijant pasaulį. Valio.
Bet, anot šios dienos Europos vadovų, neturime sustoti čia, nes jau ir kitos pasaulio šalys ima svarstyti apie ekologiją. Neleisime, kad mus vieną dieną aplenktų. Nesvarbu, kad vytis reiktų gal kokį šimtą metų. Nesupratau aš šio tikslo, tiesa sakant. Ypač tai taikoma Kinijai, kurioje yra miestų, kuriuose žmonės nuo įkvėpto oro miršta it musės, o vandens ten negalima net uostyti, ką jau ten gerti.
Mes galėtume kalbėti ir apie elektrinę, šalia Lietuvos sienos, kuri statoma pažeidžiant saugumo reikalavimus ir, kuri žalia taptų nebent perdažius jos kaminus. Astravo reaktoriai bus aušinami Neries vandeniu. Jokie strestestai to fakto nepakeis.
Galėtume kalbėti ir apie „Nord Stream“, pirmąjį ir antrąjį. Baltijos dugnu paklotas dujų vamzdis aiškus geoekonominis projektas – apeinantis Ukrainą, Baltijos šalis ir surišantis Vokietiją su Rusiją amžinais dujiniais saitais. Bet ką jis bendro turi su carbon neutral? Ar pasirinksime reformuoti tik tas sritis, kurios patogios didžiosioms valstybėms?
Dar daugiau – viskas, ko sieksime, kainuos. Ir mokėti teks ne tik geromis idėjomis, bet eurais. Nes nuodyti patys savarankiškai nenustosime. Nemokšiškas mėginimas apmokestinti automobilių registraciją Lietuvoje tai – pirmasis įrodymas, kad ekologija nėra nemokama. kadangi tai nuo šių metų ir Europos siekis, dalį išlaidų padengs Europos Sąjunga. Tačiau reikia suprasti, kad norėdama siekti žaliųjų tikslų, Europa atsisakys kitų.
Štai, pavyzdžiui, į Graikiją kasdien atvyksta dar bent po kelis šimtus pabėgėlių, nors, taip vadinama pabėgėlių krizė jau ir pasibaigusi. Tuo tarpu naujoje septynių metų biudžeto perspektyvoje Frontex (Europos sienų apsaugai) yra numatyta beveik 30 procentų mažiau. Erasmus programa taip pat mažinama, kaip ir Lietuvos sanglaudos, žemės ūkio ir Ignalinos uždarymo biudžetas, kuris šiandien yra planuojamas dvidešimt procentų mažesnis negu pastaruosius septynerius metus. Taip, tai reiškia, kad baseinas, kurį pastatėte savo mieste už ES pinigus yra paskutinis, nes daugiau pinigų nebus.
Dėstydami tokius argumentus galime turėti dvi problemas. Neaiškiai keldami tikslus – atrodysime nenuoširdūs. Viena vertus kelsime vėliavą ten, kur ES vėliava jau seniai plevėsuoja. Nereikalaudami atsakomybės iš teršiančių valstybių atrodysime kaip nesuvokiantys konteksto, kuriame esame. Užteks vieno video, kur, sakykime, Indijoje į upę suverčiamos tonos plastiko, sugriaus bet kokius mitus apie 2050-aisiais pasiekiamą žalesnę ateitį.
Antroji problema – kompromisai pačioje Europoje. Idėjos idėjomis, bet kelias problemas jau paminėjau – tai Astravas ir „Nord Stream“, bet savo pastabų strategijai turės visos valstybės. Štai Lenkija, Bulgarija nepatenkintos dėl anglies kasyklų, kurias reikėtų uždaryti. Vokietija, kuri daugiausiai investavusi į saulės energiją, spaudžiama atsisakyti dujų elektrinių, kuriomis, uždarius atomines elektrines garantuoja tinklo stabilumą. Viena tampa aišku – reikės kompromisų. O diskusijos dėl jų vers teisintis tam pačiam jaunimui, kuris badys pirštais į neveiklumą ir neįtikinamus argumentus. Rizikuojame iki 2050 metų nei nuoširdžiai žalesni tapti, nei žaliuosius įveikti.
Todėl aš manau, kad žalioji strategija reikšminga bus, jei vadovausis logika – mažiau yra geriau. Susirinkti, tai ką palikome, ir mažiau šiukšlinti kainuoja ne taip daug. Tam reikia tiesiog politinės valios. Pavyzdžiui, uždrausti Europoje perteklinį nereikalingą plastiką.
O svarbiausia – Europa privalo tapti reikalaujančiu tarptautiniu balsu, kad kitos valstybės (kontinentai) įgyvendintų tai, ką mes JAU esame pasiekę.
Aš įsiklausau, kai ateinanti karta kviečia būti nebūti barbarais. Kartu suprantu, kad turiu to reikalauti ir iš tų, kurie ateities kartos nesirengia klausytis. Tuomet, kai pradėsime nuo savęs, kai pažvelgsime, ką aplinkiniai daro, tikslai taps ne popieriniai, o realūs. Tikiu, kad ateities karta to ir norėtų. Reiktų jų paklausti.
Gabrielius Landsbergis yra Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininkas
