O kam atsakomybę už savo nežinojimą, „kaip“ reikėtų daryti, mėgina suversti patys politikai?
Prezidentų rinkimų patirtis liudija, jog tiek kandidatai į prezidentus, tiek ir jau išrinktieji prezidentai neretai atsakomybę už savo neišmanymą mėgsta suversti... Konstitucijai, kuri neva ribojanti prezidento išminties reiškimo ir įgyvendinimo galimybes. Todėl tiek prieš prezidento rinkimus, tiek ir po jų netrūksta pareiškimų, kad reikėtų "taisyti" Konstituciją ir praplėsti prezidento įgaliojimus.
Ne išimtis ir dabartinė rinkiminė kampanija. O viena į prezidento postą nusitaikiusi Ievos duktė nusišnekėjo net iki to, jog prezidento posto ji siekianti tik tam, kad tą postą galėtų panaikinti! Ką čia ir bekomentuosi... Juk jei Dievas proto pagailėjo, tai ir Viktoro Uspaskicho pinigai menkai bepridės.
Kita vertus, tokių „išminties bokštų“ fone dar ryškiau spindi net ir menkiausios aukso (t. y., sveiko proto) kruopelytės. Būtent tokia kruopelyte laikyčiau kitos kandidatės į prezidentes Dalios Grybauskaitės nuostatą, jog Lietuvos Respublikos Konstitucija prezidentui suteikia pakankamai galių, tik reikia tomis galiomis naudotis.
Kitaip sakant, galėti reikia norėti.
Bet vien noro negana. Norėti dar reikia mokėti! Ir ne tik siekiant prezidento posto, bet ir įgyvendinant kitas svajones.
Pavyzdžių – į valias. Kas, pavyzdžiui, nenorėtų ilgai ir gerai gyventi? Ir Biblijoje pilna pasakojimų apie ilgaamžius mūsų protėvius, ir mokslas patvirtina, jog esame "sukurti" gyventi kur kas ilgiau nei šimtą metų. O ar daug žmonių peržengia tą šimtmetinę ribą? Vienetai. Kodėl? Todėl, kad nemokame norėti...
Neprisimenu, kada pirmą kartą išgirdau iš savo mamos, kad ji nori sulaukti šimto metų. Gal kai dar aktyvi šešiasdešimtmetė mokytoja ji buvo išsiųsta į „užtarnautą poilsį“, o gal ir anksčiau. Tik prisimenu, kad labai nustebau, nes smulkutė, mažutė mama nepasižymėjo nei stipria sveikata, nei iš tėvų-senelių paveldėtais ilgaamžystės genais. Užtat valios ir gryno, jokiais „jeigu“ ar „bet“ neužteršto žemaitiško užsispyrimo – per akis. Ir ką jūs sau manote – ne tik sulaukė šimto metų, bet ir gerų vadinamųjų magaryčių uždėjo, panašiai kaip save gerbiantys kandidatai į prezidentus, kurie surenka kur kas daugiau, nei įstatymo nurodytus dvidešimt tūkstančių rėmėjų parašų!
Mama ne tik norėjo, bet ir mokėjo savo tikslo siekti, panaudodama visas priemones, kurių jai, kaip ir kiekvienam iš mūsų, atseikėjo Kūrėjas ir Gamta. Galėčiau nemažą knygelę surašyti apie tai, kaip ji kovojo su skurdu siekdama mokslo, kaip įveikė tuberkuliozę ir kitus negalavimus, kaip dirbdama sovietinėje mokykloje narsiai gynė savo religinius, patriotinius įsitikinimus ir vertybes, nežalodama savo dvasios kompromisais... Tai būtų gražus pasakojimas Motinos dieną pasitinkant, bet politiniai trimitai ragina grįžti prie prezidentinių reikalų.
Sakoma, į kito kailį neįlįsi. Bet taip norėtųsi įlįsti į prezidento Valdo Adamkaus kailį ir išsiaiškinti, kodėl jis taip vangiai tesinaudojo Konstitucijos jam suteiktomis galiomis, o buvo linkęs tik „reikšti susirūpinimą“ dėl tų blogybių, kurias jis būtų galėjęs pašalinti ar bent sumažinti, jei tik būtų panorėjęs... Pavyzdžiui, kad ir skatindamas teismų reformą, teikdamas kandidatus į aukščiausius su teisingumu ir teisėtumu susijusius postus ar užkirsdamas kelią tų postų siekti susikompromitavusiems asmenims.
Apgailėdama, kad kadenciją baigiantis prezidentas paskui save palieka tokią ilgą nepadarytų ar net blogai atliktų darbų uodegą, nebemačiau reikalo klausytis Seime skaitomo paskutinio šios kadencijos prezidento metinio pranešimo, nes tai, sprendžiant iš pastarųjų mėnesių įvykių – nebe prezidento, o tik jo patarėjų ir padėjėjų kolektyvinis kūrinys, kuriame prezidentui skirtas tik vienas – diktoriaus vaidmuo. O juk visai ne to buvo tikėtasi, atiduodant už jį savąjį rinkėjo balsą...
Daugelis politologų aptardami nuveiktus ir nenuveiktus V.Adamkaus darbus pažymi, jog per pirmąją savo prezidentavimo kadenciją jis buvęs aktyvesnis, ryžtingesnis, principingesnis. Kas jam sutrukdė išlikti tokiam šią kadenciją? Blogai pasirinkta komanda ar garbingas amžius, kuris ne vienam šaunuoliui vėliau ar anksčiau prikerpa sparnus?
Ko gero, užuot priekaištavus Konstitucijai, kandidatams į prezidentus ir jų rinkėjams vertėtų įsigilinti į buvusių prezidentų patyrimą, sėkmes ir nesėkmes ir pamąstyti... Pavyzdžiui, apie tai, kodėl kandidatams į kitus vadovaujančius postus valstybiniame sektoriuje (aukštosiose mokyklose ir kt.) yra keliami gana griežti apribojimai amžiaus atžvilgiu – į vadovo postą nebegali pretenduoti asmuo, peržengęs 65-erių metų ribą. O kandidatams į prezidento postą galioja tik „jaunystės“ cenzas? Nekalbu apie kandidatų į Seimo narius amžių: ten egzistuojantis „kolektyvinis protas“ duoda tam tikrų garantijų prieš atskiro asmens „nudūkimus“. O tuo tarpu dėl prezidento asmenybinės negalios (ligos ar pernelyg garbingo amžiaus) valstybei ir piliečiams iškyla pavojus tapti jų nerinktų, neretai abejotinų gebėjimų ir abejotinų moralinių savybių prezidento padėjėjų ir patarėjų įkaitais.
Jei prezidentas būtų tik valstybės simbolis, reikalingas vien inteligentiškam atstovavimui, tuomet – kas kita. Atstovauti prezidentas V.Adamkus, be abejo, mokėjo. Tačiau Lietuvos Konstitucija prezidentui suteikia ne vien atstovavimo funkciją, bet ir tam tikrų sprendimų priėmimo atsakomybę, kurios dabartinis prezidentas kuo toliau, tuo labiau vengė. Todėl, ko gera, nebūtų nusižengta nei demokratijai, nei tolerancijai, jei, aptariant prezidento funkcijas ir pareigas, prioritetu būtų pasirenkamas viešasis interesas ir visuomenės saugumas, o ne institucijai atstovaujančio asmens komfortas.
