Ir dažniausia jie mėgina manipuliuoti bendro vidaus produkto augimo prognozėmis, siedami tai su rinkimais ir galimai (pagal juos, bankininkus) „netikusia“ būsima valdžia. Kitaip tariant, ir tai gana akivaizdu, jie bijosi, jog naujoji valdžia netarnaus, kaip dabartinė, tik bankų interesams. Tuo požiūriu, jie ko gero teisū
Antroji jų kritikos kryptis yra perspėjimas būsimai valdžiai apie galimus pavojus pačioje ES ir eurozonoje. Net ir įvykę prezidento rinkimai Prancūzijoje, pasirodo, anot „Swedbank“ ekonomisto N.Mačiulio, „blogina eurozonos padėtį“...
Paklausite kodėl? Ogi todėl, matyt, kad naujasis prezidentas yra ne dešinysis, o socialistas F.Hollande'as, kuris, skirtingai nuo savo pirmtako N.Sarkozy, mėgina imtis ne tik taupymo, bet ir ekonomikos skatinimo sprendimų. Kitokių argumentų iš minėto eksperto negirdėti.
Tokiais ir panašiais aiškinimais bankiniai ekspertai vėl pasitarnauja mūsų dešiniesiems, gal ir netiesiogiai piršdami mintį rinkėjams, jog kairiųjų pergalė Lietuvoje, nebūtų gerai...
Į tai būtų galima ir nekreipti dėmesio, nes mūsų užsienio bankų filialų ekonomistai, neretai pasivadindavę nepriklausomais finansų ekspertais, jau senokai gana nekorektiškai kišasi į šalies politiką, kone kaip propagandistai gindami dabartinės Vyriausybės finansų ir biudžeto politiką. Tai irgi suprantama, nes ši savo ruožtu irgi išsijuosusi jiems atsidėkoja, brangiai skolindamasi.
Prisiminkime, jei A.Kubiliaus Vyriausybė būtų skolinusi iš Tarptautinio valiutos fondo už triskart mažesnes palūkanas nei komerciniuose užsienio bankuose, tai šiandien skolos našta būtų daug mažesnė.
Tai pripažįsta ir ekonomistas R.Kuodis: “Valstybei neturi būti gėda pasinaudoti pigesniu finansų šaltiniu...”
Tai pripažįsta ir ekonomistas R.Kuodis: „Valstybei neturi būti gėda pasinaudoti pigesniu finansų šaltiniu...“ Ir toliau apie pasekmes: „Skolinomės brangiau, nei galėjome, ir ateityje dėl šitos skolos arba turėsime mažiau viešųjų paslaugų, arba mokėsime didesnius mokesčius“.
Visoje šioje kvailystėje (kitaip tokį „orumą“ sunku ir pavadint) lieka tik vienas klausimas, o kas gi patarė ir suformulavo dabartiniams valdantiesiems postulatą, jog skolintis pigiau iš Tarptautinio valiutos fondo yra gėda?
Tačiau yra ir dar viena komercinių bankų ekspertų kritikos kryptis – tai nuolatinė ataka prieš minimalaus mėnesinio atlyginimo pakėlimą. Pavyzdžiui, jau minėtas „Swedbanko“ ekonomistas N.Mačiulis jau lygina Lietuvą net su Graikija.
Jam atrodo, kad geriausia būtų apskritai minimalaus mėnesinio atlyginimo nereguliuoti, kaip tai daro kai kurios ES valstybės. Tiesa, ekspertas atsiriboja nuo tų valstybių konkrečios ekonominės situacijos, tradicijų, darbdavių ir profesinių sąjungų susitarimų bei daugelio kitų aplinkybių, kurios tą reguliavimą pakeičia. Jei Lietuva pasuktų tokių keliu, akivaizdu, kad pasekmės būtų dar liūdnesnės, nei turime dabar.
Tokį bankinių ekspertų susirūpinimą ir aktyvumą dar galėtumei suprasti, jei šalyje veikiantys komerciniai bankai finansinės krizės metu būtų pademonstravę nors šiokį tokį solidarumą.
Pavyzdžiui, susimažinę atlyginimus, nebranginę bankinių paslaugų, civilizuotai kreditavę verslą ir pan. Tačiau priešingai – būdami pagrindiniais finansinės krizės kaltininkais, jie ir toliau, uždirbdami didžiulius pelnus, išveža kapitalą i6 Lietuvos, dalija patarimus politikams ir be jokių skrupulų piktinasi „per didele“ minimalia alga.
Jiems, aišku, nerūpi kaip galima išgyventi už kelis šimtus litų per mėnesį, brangstant apšildymui, komunalinėms ir kitoms paslaugoms, maisto prekėms. Nerūpi ir tai, jog minimali mėnesio alga neaugo jau trejetą metų, o ir dabar buvo padidinta tik simboliškai.
Demokratinėje visuomenėje, ypač ikirinkiminiu laikotarpiu, visi piliečiai turi teisę vertinti politikų ketinimus, programas ir t.t. Tačiau reikėtų laikytis nors šiokios tokios etikos – bent jau gaunantys per dieną minimalios algos dydį, neturėtų kalbėti apie tai, kad kitiems, o jų šimtai tūkstančių, tie atlyginimai per dideli net už mėnesio darbą. Ir kad tai – kone didžiausias pavojus šalies ekonomikai.
