2012-03-13 14:36

Gediminas Kirkilas: Išsikvėpusi vyriausybė

Sportuojantys žino, kad vienas iš nuovargio požymių, ypač kolektyvinėse sporto šakose yra prasidėjusi erzelynė ir kaltinimai partneriui ar partneriams, kad jie blogai žaidžia ar ką nors daro. Panašiai, atrodo, šiuo metu yra besivaidijančioje valdančioje koalicijoje, kurios partneriai tikina, kad esą teisūs ir tik jie turi „tiesos monopolį“, vienokį liberalcentristai, kitokį – konservatoriai, neutralumo, tarsi, laikosi liberalsąjūdiečiai.

Apie vadinamąjį FNTT skandalą yra prirašyta daug, greičiausiai tik to ir siekta, jį svarstė net viena iš Parlamento komisijų, Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, tačiau niekas ligšiol negali įvardyti tikrųjų priežasčių, kodėl jis kilo ir kodėl, atrodytų, dėl pačios Vyriausybės viduje nesunkiai išsprendžiamos problemos, valdantieji taip aršiai viešai vaidijasi, neatsakingai rizikuodami koaliciją sugriauti. Net ir įprasto artėjančių rinkimų argumento šį kartą gali neužtekti, nors tai, neabejotinai, irgi papildomas Vyriausybės išsikvėpimo ir nuovargio požymis.

Tokia situacija akivaizdžiai prieštarauja tam, ką nuolat skelbia patys valdantieji, esą ši sesija yra ypatinga, nes turi būti priimta Nacionalinė energetijos strategija, kiti reikalingi energetinei nepriklausomybei įtvirtinti projektai. Tai kodėl taip aštriai susivaidyta būtent dabar, kai tuos sprendimus reikia priimti? Gal tik tam, kad po to kažką apkaltinti, jog projektai žlugo ne todėl, kad jų nėra, o kaltos, pagal konservatorius visuomet, tamsios, mistinės ir priešiškos jėgos, aišku, valdomos iš svetur. Koalicijos partneriai net jau tais, dar neparašytais projektais ir jų galimu žlugdymu pradėjo vienas kitą šantažuoti. Juk pradėjus sesiją, paaiškėjo, kad nė vieno energetinio projekto nėra paruošta, o tik jų pavadinimai darbotvarkėje.

Nacionalinė energetikos strategija nei pataisyta, nei priimta, o jau kalbama apie kitus projektus, kurie turėtų būti išvestinė strategijos dalis.

Dar keisčiau yra tai, jog Nacionalinė energetikos strategija nei pataisyta, nei priimta lig šiol, o jau kalbama apie kitus projektus, kurie turėtų būti išvestinė strategijos dalis, o ne priešingai.

Iš tiesų tikrosios šio konflikto priežastys yra slepiamos bei maskuojamos įvairiausiais gražbyliavimais, vadinamu teisybės ieškojimu, atleistųjų pareigūnų gynimu, kas iš konservatorių lyderių lūpų atrodo ypač veidmainiškai, nes per trejus metus be skrupulų atleista daugybė žmonių, kvalifikuotų specialistų, nemažiau Lietuvai nusipelniusių.

Tai kodėl būtent FNTT pareigūnai parūpo labiausiai? Į skandalo pūtimą mestos visos konservatorių pajėgos, taip pat ir satelitinės organizacijos, vyksta mitingai, trikdomos valstybės institucijos. Bandyta į rietenas įtraukti ir Prezidentę (ko gero, tai ir  buvo pagrindinis jų tikslas), tačiau šalies vadovė kol kas neleido to padaryti. Nors beveik jau galima spėti, jog kova su ja ir bus pagrindinė konservatorių elektorato konsolidavimo kryptis.

Realios šalies problemos nesprendžiamos, kai kurios tiesiog akivaizdžiai vilkinamos, jau nekalbant apie tebesitęsiantį propagandinį verkšlenimą apie “prastą buvusių valdžių palikimą”,  nors valdančiųjų kadencija baigiasi.

Tiesa, jau dabar, panašu, jog ji jiems per ilga, nes nuovargio požymiai akivaizdūs. Kaip ir akivaizdu, jog šios koalicijos palikimas bus daug blogesnis nei visų ankstesnių kartu sudėjus, ką nesunku pailiustruoti ir skaičiais – valstybės skola išaugo daugiau nei dvigubai, per trejus metus paskolintas metinis biudžetas, Sodros situacija dramatiška, o vis kalbama apie kažkokias “reformas, lig šiol, nepaisant nuolatinio gyrimosi, neatstatytas net 15 procentų bendro vidaus produkto nuosmūkis patirtas 2009  metais. 

Iškyla natūralus klausimas – tai ką jie trejus su puse metų veikė? Ne ką, panašu, iš dabartinės situacijos, nuveiks ir per likusį pusmetį. Užtat linksmins tautą jų pačių užkurtais skandalais, kad tik nereikėtų kalbėti apie esamą realią situaciją ir šalies problemas.

Bandyta į rietenas įtraukti ir Prezidentę (ko gero, tai ir buvo pagrindinis jų tikslas), tačiau šalies vadovė kol kas neleido to padaryti.

Viena pagrindinių priežasčių, galima spėti, paskatinusi šį neproporcingai aštrų realiai situacijai koalicijos vidaus konfliktą, matyt, yra nelabai pavykęs Snoro banko sugriovimas. Net jei ir bankas turėjo problemų, visiškai nesuprantama, kodėl jis nebuvo gelbėjamas, vykdant įprastus tokiu atveju veiksmus,  bent jau atskiriant gerąją jo dalį, kuri akivaizdžiai buvo.

Todėl Seimas, matydamas neskaidrų valdžios veiksmų banko atžvilgiu procesą,   nelabai patikėjo šio sprendimo iniciatoriams ir vykdo tyrimą, siekdamas išsiaiškinti tikrąsias priežastis, žalos mastus ir t. t.

Ir pagaliau – ar realiai dirbančiai, susitelkusiai į savo projektus, nuoširdžiai norinčiai spręsti šalies problemas vyriausybei gali kilti noras veltis į kažkokius keistus konfliktus? Ar tik tam lieka laiko, jėgų, resursų? Panašu, vis tik, kad vyriausybė ir valdančioji  koalicija, dar nebaigus distancijos, jau yra išsikvėpusi, nelabai pati tiki savo vykdomais darbais ir todėl vaidijasi.

Dar mažiau, suprantama, šios koalicijos ir vyriausybės gebėjimais tiki visuomenė, verslas, investuotojai. Tai liudija ir visuomenės apklausos, kuriose vyriausybė yra pasitikėjimo dugne, o dvi iš trijų valdančiosios koalicijos partnerių net neįveiktų penkių procentų barjero.

Todėl jie paniškai ir bijo diskusijos apie nuveiktus darbus, nes jų tiesiog nėra. Todėl ir reikia tuščiai triukšmauti, konfliktuoti, įvelti visus į absurdiškas diskusijas. Kad tik nekalbėti apie „naktinę“ mokesčių reformą, paskatinusią jaunimo bedarbystę, emigraciją, apie  nusavintas pensijas, didžiules šios vyriausybės skolas, vis augančią “šešėlinę” ekonomiką ir neįvykdytus pažadus.

Ko dar gali tikėtis šalies verslas, investuotojai iš šios pavargusios nuo rietenų Vyriausybės?

Ko dar gali tikėtis šalies verslas, investuotojai iš šios pavargusios nuo rietenų Vyriausybės? Verslo sąlygų pagerinimo? Vargu, nes to nėra net planuose. Geresnio ES lėšų įsisavinimo, kai stabdoma net jau numatyta parama, trigubai sumažinta parama IAE uždarymui?

Konservatoriams jau tapo būdinga nevykdyti savo garsių pažadų, ypač tokių, jų rinkėjus telkiančių,  kaip „Rusijos sulaikymo strategija“ ar žalos už okupaciją atlyginimo įstatymai, nebaigti pradėtų darbų, nespręsti realių šalies problemų, o po to ir dėl to, jau propagandiškai išsikvėpus, kelti sąmyšius, kurti sąmokslo teorijas ir, aišku, ieškoti „priešų“, atrandant juos vis ten pat.

Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą