 |
Iškyla pagrįstas klausimas, o ką gi ši Vyriausybė nuveikė ligi šiol jų pačių pirmosios kadencijos pabaigoje 2000-jų viduryje prastumtam minėtam įstatymui įvykdyti, jei net derybinių veiksmų plano, pasirodo, nebuvo?
Priminsiu, jog, esant socialdemokratų vyriausybėms valdžioje, opoziciniai konservatoriai nuolat reikalaudavo šio įstatymo vykdymo, triukšmingai piktindavosi šių vyriausybių „neveiklumu“ ar „nenoru“ jį vykdyti ir pan. Atrodė, jog atėję į valdžią, vadovaudami vyriausybei bei užsienio reikalų ministerijai betarpiškai, konservatoriai parodys, kaip tą žalą iš Rusijos reikia išsireikalauti, tačiau atsitiko priešingai – jie ne tik to nepadarė, bet net ir nedrįso nė sykio šį klausimą Rusijai iškelti kokiame nors oficialiame lygyje.
O tokių progų, beje, buvo ir ne viena, nors, kaip žinome, Rusija atsisako tuo klausimu derėtis. Ko gero tinkamiausia buvo Lietuvos pirmininkavimas Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai Vilniuje. Tačiau susitikęs su Rusijos užsienio reikalų ministru S.Lavrovu Lietuvos diplomatijos šefas A.Ažubalis (beje, būdamas opozicijoje, vienas aktyviausių kritikų šiuo klausimu socialdemokratams) nė nedrįso to žalos atlyginimo pokalbyje paminėti. Nors žurnalistų paklaustas jis teigė, jog apie tai su S.Lavrovu kalbėjęs, tačiau jo Rusijos kolega tai paneigė ir net nusišaipė.
Tačiau klausimas kodėl ir kodėl tik dabar A.Kubiliaus vyriausybė ėmėsi sudarinėti komisiją žalos dydžiui apskaičiuoti ir veiksmų planui sudarinėti, išlieka. Juk tokios komisijos sudarymas ir derybų plano rengimas, baigiantis šios Vyriausybės kadencijai, tai – iš esmės yra prisipažinimas, kad lig šiol nieko tuo klausimu nenuveikta ir net nepradėta veikti.
Tačiau artėja rinkimai ir konservatoriams truks plyš būtina jais nusivylusį (ir šiuo aptariamu klausimu taip pat) jų pačių rinkėją aktyvinti. O dar svarbiau - jų partijos sudedamąją ir skaitlingiausią dalį – Politinių kalinių ir tremtinių sąjungą. Neatsitiktinai, matyt, būtent šios sąjungos pirmininkas P.Jakučionis pasiūlytas žalos atlyginimo skaičiavimo komisijos nariu.
Kita klausimo pusė taip pat gana akivaizdi – tokiu būdu konservatoriai bando pridengti ne tik savo neveiklumą ir bailumą, bet ir tai, jog šis vienašališkai priimtas įstatymas vargu ar yra įvykdomas be kitos derybinės pusės t.y. Rusijos sutikimo derėtis (kas sunkiai tikėtina tokiu būdu vienašališkai priėmus sprendimą ir apie ką jie yra ne sykį pareiškę). O tai reikštų, jog šis įstatymas, kaip ir kuriama komisija, kuri vėl iš naujo skaičiuos, jau anksčiau jų pačių suskaičiuotą žalą ir kurs veiksmų planą, reikalingas tik konservatorių vidaus politikos reikmėms, o ne realiai žalai išieškoti.
Konservatoriai mėgina paruošti sau patogią dirvą po rinkimų sėdėti opozicijoje ir vėl lyg niekur nieko reikalauti iš kitų valdžių šio įstatymo ir jo veiksmų plano vykdymo.
Konservatoriai mėgina paruošti sau patogią dirvą po rinkimų sėdėti opozicijoje ir vėl lyg niekur nieko reikalauti iš kitų valdžių šio įstatymo ir jo veiksmų plano vykdymo (tai tik dar sykį įrodo, jog pati žala ir atlyginimas jų iš tikrųjų ir nedomina). Be to tai leidžia ir toliau jiems kaltinti oponentus nepakankamu patriotiškumu, „parsidavimu“ Rusijai, ką ypač dažnai naudoja jų patriarchas V.Landsbergis kitų politiniu jėgų, o ypač socialdemokratų atžvilgiu. Ir šiame kontekste, aišku, likti „vieninteliais Lietuvos nepriklausomybe susirūpinusiais patriotais“...
Ir nors čia nieko naujo, žvelgiant į konservatorių politiką iš ilgesnės perspektyvos, tačiau vis tik skubus, kadencijai baigiantis ir per ją nieko nenuveikus, žalos atlyginimo skaičiavimo komisijos sudarymas iš tikrųjų reiškia ne tik jų pačių, konservatorių, prisipažinimą, kad iš šio sumanymo nieko neišėjo, bet ir numatomą tolimesnę skaldytojišką, kiršinimo politikos tęsimą.
Visa tai būtų gal ir ne tiek svarbu bei reikšminga, nes prie tokios konservatorių veidmainystės esame jau lyg ir pripratę, jei ne realūs Lietuvos ir jos žmonių interesai. Rusija yra Lietuvos kaimynė, viena didžiausių (antra po Europos Sąjungos) prekybos partnerių. Mes turime daug spręstinų (ir kasdien) problemų: tai ir prekybinės, mūsų produkcijos eksporto sąlygos, muitai, Kaliningrado tranzitas, vežėjų verslas, energetika ir daugelis kitų. Jei šis žalos įstatymas yra nevykdomas, o gal ir neįvykdomas, jei ir net jo autoriai, konservatoriai, neparodė kaip jį reikėtų įvykdyti, tai kam jis toks reikalingas? Gal reikia ieškoti kitokių, konstruktyvesnių, produktyvesnių sprendimų?
To reikalauja ir šalies verslo interesai, žemės ūkio produkcijos gamintojai, eksportuotojai. Tai reikalinga ir visiems Lietuvos žmonėms, šiandien didele dalimi dėl tokios santykių būklės su Rusija mokančių brangiau nei kitos šalys, tarp jų ir Latvija bei Estija, už dujas, apšildymą, elektros energiją. Pagaliau neturint jokio bent kiek civilizuoto dialogo su Rusija, neįmanoma realiai svarstyti ir kitų gyvybiškai svarbių Lietuvai klausimų, kaip, pavyzdžiui, ekologinės problemos, atominių elektrinių statyba Kaliningrade ir t.t., nes tiesiog nėra jokio pastoviai veikiančio dvišalio formato ir dėl jau minėto žalos atlyginimo įstatymo, ir kitais klausimais, kur tai būtų įmanoma daryti.
Ši konservatorių vadovaujamos Vyriausybės kadencija tik dar sykį patvirtino konservatorių politikos veidmainiškumą – nei jie tos žalos reikalavo, nei ji jiems rūpi iš esmės.
Tai – tiesiog dar vienas žmonių klaidinimo, kiršinimo ir vidaus politikos įrankis, kokių lietuviškieji konservatoriai savo arsenale turi ir daugiau. Nesugebėdami spręsti realių problemų, jie kuria „sąmokslo teorijas“ ar tariamus konfliktus, o ši dar viena konservatorių veidmainystės istorija su žalos atlyginimu, tai tik, deja, patvirtina.
