Dabar populiaru
Publikuota: 2017 spalio 25d. 08:30

Gediminas Navaitis: Laimingesnė visuomenė – idėja Lietuvai

Gediminas Navaitis Artėja valstybės šimtmetis. Neabejotina – per šimtmetį gyvenimas pasikeitė. Mūsų proseneliai neturėjo nei interneto, nei televizijos, netgi elektra jiems švietė retai kada. Todėl siūlant idėjas Lietuvai galima paklausti: „Ar permainos suteikė daugiau laimės?“

Toks klausimas tai ir pirmas žingsnis iki laimingesnio, aukštesnės kokybės gyvenimo. Jis būtinas ne dėl kieno nors gražių norų, o dėl esminių permainų visuomenėje. Faraonų laikų Egipte, antikinės Romos latifundijose šimtai ar net tūkstančiai vergų kūrė gerovę jos savininkui bei keliolikai jo šeimos narių.

Tuo metu vergų laimės idėja būtų atrodžiusi itin keistai. Keliasdešimt baudžiauninkų aprūpindavo viduramžių riterį. Jiems buvo žadamas laimė ir atlygis danguje. Vėlyvaisiais viduramžiais, augant miestams, amatininkai ir prekybininkai tikėjosi gražesnio gyvenimo šiame pasaulyje, o revoliucionieriai skelbė svarbią laimės prielaidą – laisvę ir lygybę prieš įstatymus.

XIX a. pabaigoje pradėta rūpintis ir dirbančių savijauta, nes skirtumas tarp to ką vienas žmogus pagamindavo turtingoje, techniškai išsivysčiusioje ir atsilikusioje šalyje buvo 5:1. Šiandiena šis santykis yra 300:1 Todėl vis labiau aiškėja, kad dirbančiojo, jo šeimos savijauta, pasitenkinimas atskiromis gyvenimo sritimis, o apibendrintai – jų laimė -, yra atitinkantis XXI a. realijas tikslas. Šis tikslas pasiekiamas pereinant į laimės ekonomiką, kurios principus įgyvendintų felicitarinė (lot „felicitas“ – laimė) politika.

Laimės ekonomikos pamatu tapo tarsi paprasta mintis – matuoti laimę. Galimybė matuoti visuomenės laimės lygį, išskirti laimingas ar mažiau laimingas visuomenės grupes sukūrė prielaidą lyginti jų būklę su finansine padėtimi, išsilavinimu, vieta darbo rinkoje, vertinti valdžios sprendimus pagal tai ar jie didina ar mažina visuomenės laimės lygį.

Pradėjus matuoti laimę iškart paaiškėjo, kad ji nėra malonumo ir nemalonumo skirtumas, bet turi pažintinę ir dorovinę dedamąją, kad siekdamas laimės žmogus siekia ir gyvenimo prasmės bei ryšio su kitais. Paprastas pavyzdys – vaikų auginimas. Rūpesčius, išlaidas bei ugdytinių kaprizus atsveria ugdymo prasmės suvokimas, todėl daugelis tėvų sako: vaikai gyvenimo laimė.

Matuojant visuomenės laimės lygį greit paaiškėjo, kad teorijos ir jas atitinkanti praktika, kuriose pilietis tapatintas su visuomeninės mašinos sraigteliu, kuriose racionalus vartotojas siekia daugiau gaminti, kad uždirbtų daugiau pinigų ir galėtų vartoti daugiau prekių bei paslaugų pasirodė ne ko vertos, nes neįmanoma atmesti fakto – ir šis su skaičiuojančiu kompiuteriu tapatinamas gamintojas/vartotojas veikia ne dėl efektyvesnės gamybos, didesnės pridėtinės vertės, gausesnio vartojimo, o norėdamas patirti džiaugsmą, malonumą, pranašumą t. y. norėdamas tapti laimingesniu. Socialinės teorijos ‚nepastebinčios“ laimės siekio tėra neįgalus bandymas aptarti visuomenę „pamiršus“ ją sudarančius žmones. Deja, Lietuvos valdžios planai ir siūlomi padėties vertinimai kuriami remiantis atgyvenusiom pažiūrom. Todėl ir regime vis didesnį valdančių, kurie džiaugiasi augančia ekonomika ir valdomųjų, kurie nejaučia šio augimo, nesusikalbėjimą.

Visuomenės laimės lygio matavimai leido reikšmingai papildyti daugelio tradicinių pažiūrų ekonomistų ir valdininkų mėgstamų rodiklių samprata. Antai, parodė, kad BVP (bendro vidaus produkto) augimas, po to kai jis pasiekia išsivysčiusių šalių vidurkį, nebedaro įtakos visuomenės laimės lygiui, laimingų žmonių skaičiui. Paaiškino kodėl moderniose vakarų šalyse augant BVP drauge neretai augo ar bent jau nesumažėjo depresijų, alkoholizmo, narkomanijos, šeimų irimo atvejų.

Šie tyrimai, jais paremtos įžvalgos bei bandymų jas įgyvendinti patirtis patvirtino – modernios šalys jau sukūrė prielaidas keisti visuomenės tikslus, siekti didesnės subjektyvios gerovės, aukštesnės gyvenimo kokybės, o toks tikslo pakeitimas tampa ir visai visuomenei naudingo turtėjimo prielaida.

Pagrindinės laimės ekonomikos nuostatos:

  • visuomenės laimės lygis gali būti išmatuotas;
  • laimingas žmogus yra ekonominė vertybė, nes sugeba daugiau sukurti ir daugiau uždirbti, o todėl laimingų žmonių visuomenė ekonomiškai sėkmingesnė (laimės ekonomikos šalininkai vadovaujasi požiūriu, kad laimingesni tampa turtingesniais, o ne tradiciniu požiūriu turtingesni tampa laimingesniais.);
  • visuomenės laimės lygis nėra vien jos narių asmeninio dvasinio tobulėjimo reikalas, o todėl turi tapti politikos tikslu;
  • piliečių pasitenkinimas gyvenimu neatsiejama nuo laisvės ir atsakomybės, nuo socialinio teisingumo, todėl tiesioginis piliečių dalyvavimas valdyme, platesnė savivalda yra aukštesnio visuomenės laimė lygio prielaida.

Šios nuostatos jau daug kur išmėgintos praktikoje, jas pagrindžia moksliniai tyrimai. Jos taip pat patvirtina, kad laimės ekonomikos įgyvendinimas nėra vienas veiksmas, bet apima pokyčius daugelyje sričių. Tai nėra atsitiktiniai pokyčiai, juos vienija aukštesnio visuomenės laimės lygio siekimas. Laimės ekonomika – tai tikslas ir būdas įvertinti artėjimą link jo. Tai ir būdas išspręsti daugelį šiuolaikinės Lietuvos problemų: laimingi žmonės iš laimingos šalies masiškai nemigruoja, laimingi žmonės neieško laikino užsimiršimo svaigindamiesi, laimingi žmonės nesižudo, laimingi žmonės atsakingi už save bei valstybę ir atsparūs priešiškai propagandai.

Projektas „Idėja Lietuvai“ gali tapti diskusijos apie esminius Lietuvos tikslus, apie laimės ekonomikos kūrimą postūmiu. Jo organizatoriams nusiųsti siūlymai pradėti kurti laimingesnę Lietuvą ir pirmaeilių veiksmų ta linkme aprašas. Naujienų portalo 15min skaitytojas, paspaudęs čia gali pritarti esminiam pokyčiui, naujam tikslui, keičiančiam visų mūsų gyvenimą.

Gediminas Navaitis yra šeimos (konsultavimo) psichologas ir psichoterapeutas, politikas, Mykolo Romerio universiteto profesorius.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

30 geriausių restoranų

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min