Dabar populiaru
Publikuota: 2016 gegužės 21d. 08:45

Giedrė Čepaitienė: Dabartinė mokykla – kas turi keistis

Giedrė Čepaitienė Kai kalbama apie švietimo problemas, vis dar kaip vienas opiausių iškyla mokytojų atlyginimų klausimas. Žinoma, jis svarbus. Suprantama, kad, norėdami į pedagogines studijas pritraukti gabų jaunimą, turime jam užtikrinti ir kvalifikaciją atitinkantį atlyginimą.

Tačiau atlyginimai – tik švietimo problemų paviršius. Apie daug svarbesnius dalykus visuomenė kol kas nekalba, nediskutuoja. O jau geras penkmetis, kai nerimą kelia mūsų mokinių pasiekimai, nes ir skaitymo, rašymo, ir matematinių gebėjimų įgūdžiai vis prastėja; ir lyginamoji analizė su kitomis šalimis, ir vietiniai standartizuoti testai signalizuoja: bendras išsilavinimo lygis krenta.

Antai 2012 m. Nacionalinis egzaminų centras, įvertinęs ketvirtokų ir aštuntokų pasiekimus, padarė tokią išvadą: 15-20 proc. mokinių skaitymo rašymo ir/ar matematikos pasiekimai yra labai žemi, keliantys grėsmę jų tolesniam mokymuisi. Ar tai neverčia sunerimti?

Švietimo tikslai apibrėžti 2013-2022 m. švietimo strategijoje. Jos nuostatoms veikiausiai pritartų dauguma su švietimo politika susijusių žmonių. Štai kas joje skelbiama:

Pagrindinis strateginis tikslas – paversti Lietuvos švietimą tvariu pagrindu valstybės gerovės kėlimui, veržliam ir savarankiškam žmogui, atsakingai ir solidariai kuriančiam savo, Lietuvos ir pasaulio ateitį.

Lietuvos švietimo vizija – kiekvienas vaikas, jaunas ir suaugęs žmogus Lietuvoje siekia ir nesunkiai randa kur mokytis, šalies švietimo sistemą sudaro valstybinės, savivaldybių ir nevalstybinės nuolat tobulėjančios, tarpusavyje ir su partneriais bendradarbiaujančios švietimo įstaigos, kurių darbuotojai turi autoritetą visuomenėje ir palaiko nuolatinę diskusiją dėl šalies švietimo plėtotės, Lietuvos valstybės ir jos žmonių sėkmės ir kultūros bei ūkio plėtros, atsižvelgiant į miesto ir kaimo darnią raidą. Bet visai neaišku, kaip jie pasiektini: kas, kada ir kaip turi keistis ministerijos, savivaldybių, konkrečių mokyklų lygmeniu, kad iš tiesų pagerėtų ugdymo kokybė.

Strategijoje pripažįstama, kad vis dažniau susiduriama su motyvacijos mokytis stoka.

Kyla pagrįsti klausimai: kokios priežastys lemia žemą mokinių pasiekimų lygį, kokiais konkrečiais veiksmais galima jį pakelti. Juk priežastys gali būti ir menkoka mokytojų kvalifikacija, ir nesubalansuotos mokymo programos, ir netinkamos mokymo priemonės ar būdai, ir prastas mokyklos mikroklimatas, ir, žinoma, menka pačių mokinių motyvacija.

Naujausi įvykiai, kai mokytojai nevaldo situacijos klasėse ir patys nesusivaldo yra tokios neapgalvotos reformos pasekmė. Mokinio krepšelio žalą mato ir mokytojai, ir mokyklų vadovai.

Tačiau šie klausimai strategijoje tarsi apeinami, o jos priedas – įgyvendinimo rodikliai ir siekiniai – iš esmės tėra plikų skaičių rinkinys, visiškai neparodantis, kokiais būdais numatyti tikslai bus pasiekti, pagaliau – kas už ką atsakingas.

Kai kurie siekiniai pateikia net iškreiptą vaizdą. Antai į vertinimo rodiklius patenka patyčios mokykloje. Dokumente teigiama, kad 2011 m. per 2 mėn. nė karto patyčių mokykloje nepatyrė 44,6% mokinių, siekiama, kad 2017 m. jų būtų 50%, o 2022 m. 70%.

Tačiau šiandieninė analizė rodo, kad net pats patyčių veiksmas iki šiol neapibrėžtas, kad daugiau kaip pusė mokyklų apskritai mano, kad jose iš mokinių nesityčiojama, nors du trečdaliai mokinių pripažįsta patiriantys patyčias. Vadinasi, per trejetą metų padėtis mokyklose šiuo požiūriu nė trupučio nepagerėjo.

Didelę žalą padarė vadinamojo mokinio krepšelio įvedimas, kurio pagrindinis iniciatorius buvo tuometinis švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius. Jam nerūpėjo, kad tai, kas veikia atsakingose bendruomenėse, negali veikti ten, kur pilietinė visuomenė dar tik formuojasi, kur atsakomybės pasigendama visuose sluoksniuose – nuo šeimos, mokyklos, darbo kolektyvų iki valstybės valdymo.

Taigi ir mokinys, nematydamas deramų atsakingos veiklos pavyzdžių, negali tapti motyvuotas ir atsakingas už savo veiklos rezultatus. Jei mokinio motyvacijos neskatina šeima, mokytojas atsiduria tarp kūjo ir priekalo: mokiniai įžūlėja, teigia, kad tai jie atneša mokyklai pinigus ir grasina ją keisti, o mokyklos vadovai, suinteresuoti mokinių skaičiumi, taip pat mokytoją ragina išlaikyti mokinį.

Tai veda prie ugdymo proceso diskreditacijos, mokykla tampa ne tiek bendrojo lavinimo, kiek jaunuomenės užimtumo centru. Mat anuomet ministrui labiau rūpėjo procesas (svarbu ką nors daryti), o ne rezultatas. Net nesvarstyta, kokias pasekmes gali atnešti mokinio krepšelis. O situacija susidarė tokia: nemaža dalis mokinių tik eina į mokyklą, atsakomybės už savo mokymąsi ir elgesį jie nejaučia, tad mokytojas, užuot organizavęs produktyvų darbą, turi nemažą laiko dalį skirti nors kokiam nors tokių mokinių įveiklinimui.

Naujausi įvykiai, kai mokytojai nevaldo situacijos klasėse ir patys nesusivaldo yra tokios neapgalvotos reformos pasekmė. Mokinio krepšelio žalą mato ir mokytojai, ir mokyklų vadovai. Šį finansavimo modelį būtina kuo skubiau keisti.

Kalbant apie siekį ugdyti mąstantį, kūrybingą žmogų, atkreiptinas dėmesys į su įvairiomis technologijomis atėjusius asmenybės pokyčius. Sakoma, kad dabartiniai vaikai jau gimsta su planšete ar telefonu rankoje. Ši karta beveik nesiugdo komunikacinių gebėjimų, kurie būtini, kai bendraujama tiesiogiai.

Jie negali susitelkti į pašnekovą, turi tik menkus empatijos įgūdžius, yra įpratę reikalauti iš kitų, bet ne iš savęs. Komunikacinių gebėjimų ugdymą apsunkina tai, kad ir mokymo procesas dabartinėje mokykloje dažnai siejamas su įvairiomis medijomis, mokiniai per mažai skatinami dirbti drauge, kartu tardamiesi ieškoti bendrų sprendinių ne vien internetinėje erdvėje, bet pasiremdami jau turimomis savo žiniomis ir gebėjimais.

Mokykloje beveik nebeliko pasakojamųjų dalykų (išimtis – gimtoji ir užsienio kalbos), taigi mokiniai neskatinami kurti arba atkurti teksto, o tai reiškia – logiškai dėstyti mintis. Bet juk būtent šie gebėjimai lavina mąstymą! Deja, pasakojant mokinių neišgirsite nei per geografijos, istorijos ar gamtos mokslų pamokas. Negerai, ir tai, kad žinių tikrinimas remiasi vien testais, kurie paprastai nereikalauja minčių pagrindimo, o neretai teigiamą rezultatą galima gauti tiesiog spėjant. Todėl menksta ir minties, ir rašto kultūra.

Ar gali tai keistis? Ne tik gali, bet ir privalo. Mūsų švietimas turėtų remtis laiko patvirtinta nuostata, kad gyvenime svarbiausia žmogaus ryšys su žmogumi. O tai reikštų, kad visuomenė turi įvertinti mokytoją kaip žmogų, klojantį pamatus valstybės ateičiai, jį gerbti ir skatinti.

Atsisakyti įtampų, kai mokytojas priverstas kalbėti apie savo menką padėtį, bet teikti jam įvairiopą pagalbą. Mokykla turi atsigręžti į kiekvieną mokinį, pažinti jo individualybę ir skatinti jį patį pažinti save ir tobulėti. Turime suvokti, kad žmogus negali būti priedėlis prie technologijų, kad tik jam duota galimybė kurti. Tokį kuriantį žmogų ir turėtų ugdyti nuolatinį kartų virsmą išgyvenanti mokykla.

Prof. dr. Giedrė Čepaitienė yra TS-LKD narė

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Praktiškai su „Norfa“

Skanumėlis

Video

00:14
01:53
23:12

Esports namai

URBAN˙/

Parašykite atsiliepimą apie 15min