Dabar populiaru
Publikuota: 2021 rugsėjo 7d. 14:10

Giedrė Liutkevičiūtė: Jaunimo kalba. Skaitmeniniai piešiniai urvuose?

Giedrė Liutkevičiūtė
Asmeninio arch. nuotr. / Giedrė Liutkevičiūtė
Mokyklose mokslo metų pradžioje pirmoji pamoka dažniausiai gimtosios kalbos pamoka, tai ir aš naujų mokslo metų proga nusprendžiau parašyt apie kalbą, – jauno žmogaus kalbą. Kalba yra mūsų asmenybės raiška, rodanti santykį su savimi ir su pasauliu. Kaip ir gamtoje, kalba eina optimaliausiu, racionaliausiu keliu į keliamus tikslus. Per kalbos struktūrą mes fiksuojame pasaulio struktūrą. Jei paėjėtume besikeičiančio pasaulio pėdsakais kalboje, kur jie mus nuvestų?

Anksčiau tekstuose stebėdavau vyraujant rusiškas sakinio struktūras, rusicizmus, tačiau tenka daryti išvadą, kad prievartinis rusinimas mažiau paveikė kalbą nei liberalumas. Angliška skyryba, didžiosios raidės, žodžiai užsienio kalba nebeišskiriami, o rašomi taip pat, kaip lietuviški, parodant, kad mes jų nebeišskiriame kaip nesavų. Turime laisvę, bet laisvė neateina viena be atsakomybės, o atsakomybė neateina be sąmoningumo ir apsaugos to, kas mums svarbu.

Nukrypsiu kiek į prisiminimus. Mano bakalauro darbas buvo vienas pirmųjų tarpdisciplininių darbų, rašytas stebint, kaip draminis tekstas, priklausantis literatūros žanrui, virsta scenarijumi ir tarnauja konkrečiam teatro žanrui. Dirbau su aktoriais ir stebėdavau, kaip jie modifikuodavo, kupiūruodavo – ieškodami talpesnio žodžio, didesnės raiškos su mažiau žodžių, reikšmę stiprindavo vizualinėmis priemonėmis. Tad tapo nebereikalingas ilgų sakinių aprašomasis tekstas. Pagalvojau, kad dabar matau tą patį – mes su feisbuku, instragamu, tik-toku gavome savo gyvenimo scenas ir kuriame savo gyvenimo teatrą. Galimybė tekstą palydėti vaizdu, nykstantis gebėjimas ilgiau fiksuoti dėmesį ir tekstai, paremti klikais, keičia kalbos pobūdį, nyksta klasikinis rašymo stilius. Man žurnalistai sako „nerašyk mums akademiniu stiliumi – nieks taip nebeskaito“. Svarbi tik pirma pastraipa straipsnyje, pirmi žodžiai sakinyje. Taigi žodis turi reikšti daugiau, žodis turi būti labiau šokiruojantis, jį turi palydėti vaizdas. Tik ar tai išties nauja?

Taigi žodis turi reikšti daugiau, žodis turi būti labiau šokiruojantis, jį turi palydėti vaizdas. Tik ar tai išties nauja?

Kokius būdingiausius bruožus stebime modernioje kalboje? Visų pirma kalbos ekonomija – santrumpos, teksto pakeitimas vaizdu savo logika neprieštarauja akademinei siekiamybei, Umberto Eco suformuluotai kaip „maksimum prasmės į minimum raiškos“. Japonai sugebėdavo sutalpinti ištisas filosofijas ketureiliame haiku. Kita savybė vizualumas – teksto pakeitimas emociukais, paveiksliukais, sustiprinimas vaizdu tik iš pirmo žvilgsnio atrodo nauji. Archajiškiausios kalbos formos buvo vizualinės. Piešiniai ant sienų, piktogramos, leidusios susikalbėti nepažįstantiems rašto. Dabar leidžia susikalbėti nemokantiems kitos kalbos, nepažįstantiems kitos kultūros. Tai universali kalba, nes gyvename daugiakalbėje tarpkultūrinėje aplinkoje – emociukus supranta visi – dalykiniame laiške iš Maltos, derindamas sutartį direktorius man rašo, savo tekstą palydėdamas gėlytėmis, šypsniukais, ir tai veikia, bent jau mane.

Trečia savybė – kalbos daugiasluoksniškumas. Anksčiau išskyrėm tarmę ir bendrinę kalbą. Dabar gi turim, cirkuliuojant toje pačioje kalboje, kartais tame pačiame sakinyje: tarmė, šnekamoji, bendrinė kalba, slengas, anglų, lietuvių, rusų kalbos, piktogramos, ir sąrašas tikrai ne baigtinis. Anksčiau rašytinė kalba buvo norminė kalba, ji buvo prižiūrima, dabar internete, kur visi esame pranešėjai, rašytinė kalba nebėra norminė kalba. Trinasi ribos tarp dalykinės ir šnekamosios, rašytinės ir žodinės, kaip ir visose kitose srityse – tarpdisciplininiai dalykai keičia grynąsias disciplinas, ekonomikoje matome prekių ir paslaugų integralumo efektyvumą, regis, nebėra sienų niekur, visi vaikšto, kas kur nori – ir pasauly, ir kalbose.

Iš trečiosios išplaukia ketvirtoji – decentralizacija. Anksčiau tarmė buvo periferinė, šnekamoji kalba, o bendrinė kalba – centro, mokslo, rašytinė kalba. Mokėti bendrinę kalbą reiškė aukštesnį statusą, prestižą. Taigi slinktis, paprovokuosiu, iš bendrinė – centras, šnekamoji – periferija, į – anglų centras, lietuvių – periferija? Man regis, į tą bendrinės kalbos prestižo vietą išties kėsinasi anglų kalba, taip klaidingai suvokiame modernumą ir realizuojam siekį būti priimti ir suprasti, nes anglišką žodį jau žino visi, o lietuvišką jo atitikmenį?

Ar suprasime, kad influenceris yra įtakotojas, – kažin? Taigi klausimas, kur centras jaunimo kalboje ir galvoje? Daugiasluoksniškumas, decentralizacija turbūt neišvengiamai veda ir kalbos struktūros erozijos, taigi, manau, galima išskirti destruktūravimo procesą – kalbos normų taisyklių, argumentų autoritetų nepaisymą – tiesa ne įstatyme ar vadovėlyje, ne rašytiniame, viešame žodyje, nes kiekvienas gali viešinti savo žodį, bet galvoje. Studentės pasakymas „o aš tai manau kitaip“ pakankamas argumentas atremti jos diplominio darbo vadovo, profesoriaus recenziją.

Tačiau išlaisvėję nuo normų, ribų ir taisyklių mes tiesiog laisviau žaidžiame kalba. Homo ludens, žaidžiantys žmonės. Mes džiazuodavom su literatūrinėmis citatomis, asociacijomis, jaunimas žaidžia kurdamas naujadarus iš kitų kalbų žodžių, kurdamas trumpinius, maišydamas su piktografijomis. Didesnė kalbų stilių, raiškos priemonių įvairovė – daugiau žaislų. Žongliruojama skirtingų kalbų žodžiais, juos jungiant tarpusavy ir ieškant originalių sąskambių, bet svarbu, kad žaidžiama, ir gražiausią žaismę matau tarp tų, kuriems kalba nėra taisyklių rinkinys, nes jų tiesiog nežino, tarp kaimo, mokslų nebaigusių žmonių. Jų pašmaikštavimuose matau gyvuosius kalbos darybinius klodus, kaip kad bendrinės kalbos kūrimosi versmės buvo tarmės. Nemylintis kačių mano bičiulis sujungė „škac“ ir „kačiokas“ ir sako „žiūrėk, per kelią koks škačiokas lekia“. O meistro paklaususi, ar įkasė Švaistės katilą, sako „jau turi savo pašvaistę“.

Ką matant šias tendencijas galima daryti, ar reikia daryti, jei reikia, ką? Norminti negalima paleisti. Kur sakiny dėti kablelį?

Viena vertus, matau, skurdėja mūsų kalba. Iš kokio žiūros taško žiūrint? Akademinio, bendrinio, Jablonskio, mūsų kartos – taip. Bet iš kito žiūros taško taip teigdama atrodau lyg senutė, besipiktindama jaunimu, nes mūsų laikais viskas kitaip buvo. Galima piktintis traukiniu, bet nuo to jis nesustos, jei su šakėmis grūmosim, jis nulėks sau, o mes nespėsim. O galima į jį įlipti ir žiūrėti, ką galima padaryt. Mes jame nesame – universitete knygos, o po universiteto skaitmeninis pasaulis... Normos sau, gyvenimas sau.

Kalba kaip upė gyva, o normintojai kartais padaro melioracinius griovius ar betoninius krantus. Jei prieš srovę statysi, tai upė vis tiek laimės arba virs stovinčiu vandeniu, taigi nieko nepeši. Tad efektyviau būti srovėj ir padėti skęstančiam. Neurolingvistikoje yra metodika – sek tam, kad vestum.

Jaunimas (nesvarbu kokio amžiaus) yra skaitmeninėje erdvėje, iš ten eina mados ir pokyčiai. Ar mes esame tik-toke, instragame? Ar skiriame lėšų kurti žaidimams su kalba?

Taigi noriu siūlyt kalbininkams šokt į srovę, nesvarbu, kad per greita, šalta, nepriimtina, bet kur moderni kalba, – skaitmeninę erdvę. Jaunimas (nesvarbu kokio amžiaus) yra skaitmeninėje erdvėje, iš ten eina mados ir pokyčiai. Ar mes esame tik-toke, instragame? Ar skiriame lėšų kurti žaidimams su kalba? Kad ir kviečiančius sugalvoti šmaikščias santrumpas, naujadarus, klausimų atsakymų viktorinas su galimybe pereiti į kitą lygį ir laimėti prizų, o neperėjus paaiškinti žaidėjams, kodėl. Mes homo ludens, mes žaidžiame kalba, tai kurkime aplinkas žaisti ugdomuosius kalbos žaidimus. Filmukai, žaidimai, socialinių tinklų autoritetai, įtakotojai. Nematau ten kalbos institucijų pastangų.

Sąmoningas gyvenimas – sąmoninga kalba

Lengviausia vartoti viską, kas pasiekia klausą, ką užmato akis. Tokia laisvė be sąmoningumo.

Nyksta privačios ir dalykinės kalbos ribos, kaip ir visose srityse, viskas persipina, integruojasi, menksta ribos ir kalboje. Psichologijoje psichinės sveikatos požymis yra sąmoningai atpažinti ir gebėti greitai kaitalioti registrus, neužstrigti. Sąmoningumas – kalbos kaip įrankio naudojimas ten, kur reikia, tikslingai, atsirinkti, kas vertinga, keičiant registrus pagal situaciją ir pašnekovą, perjungiant kalbą, žodyną.

Tik iš to, ką atsirenkame, spręsdama, kas mums vertinga, taisyklingos, grynos, jos kūrybinius darybinius klodus išnaudojamos kalbos tarp vertybių jaunimo kalboje retai tepastebiu.

Tarkime, jeigu mums svarbu būti kokioje nors prestižinėje aplinkoje – savaime sieksime jos žmones viskuo imituoti nuo išvaizdos iki kalbėjimo. Iš tiesų kalbame tos grupės, kuriai norime priklausyti, kalba. Ar tos grupės, su kuriomis nori tapatintis jaunas žmogus, sako, kad lietuvių kalba yra kieta, kad tarmės yra jėga? Argumentai neveikia, jei nežaidžiame kartu. Šmaikščių naujadarų, santrumpų jungčių kūrimo kelias, kalbos piaras, būtų tas kelias.

Sek, kad vestum, būk kartu, kad būtum savu. Įsispirti, kad kalba yra mokslas, normų rinkinys ir tik kalbininkų reikalas ir domėjimosi laukas, neefektyvu – kalba esame mes ir mūsų pasaulis, ir jis autentiškesnis nei kad mums atrodo ar norėtume matyti. Tik ar norime pamatyti ?

Kalbos gyvybingumo klausimas yra man vertybinis klausimas – esu kietas, esu šaunus, esu modernus, nes sugebu su lietuvių kalba išreikšti save moderniai. Jei nėra vertybinių sąlyčio taškų, sunkiau sukurti sąlyčius per substitutus. Vertybės turi būti pateiktos suprantama visiems kalba ir forma, kaip kad nepriklausomybę atkūrėm turėdami vertybes, kurios vienijo. Įmonė be vertybių, misijos, vizijos, politikos ir strategijos egzistuoti negali, kitaip visi nesijaus jos dalimi. Mes ją turime, tik bėda, kad parašytą ir suprantamą kalbos profesionalams. O kalbos vartotojams? Vizija turi vienyti, o jei rašoma tik institucinėms reikmėms, ji atrūšiuoja kalbos profesionalus ir vartotojus, pirmiems priskirdama teisę spręst, kas esam mes, nes kalba mes visi.

Ekonomikos studijose koncentruojamasi, kad verslas yra skaičiai – balansas, biudžetas, srautai, bet verslas yra tekstas. Ji rišamoji medžiaga, persismelkusi per visas sritis, ir jų vienodumas – kelias į įmonės tikslus. Tai bendra vizija, misija, tikslai ir žodynas, kurie rezonuotų visiems ar įmonėje, ar valstybėje. Vienoje daugiatūkstantinėje įmonėje ieškojome bendravardiklių, reikšminių žodžių vertybėse, kurie rezonuotų visiems, nuo montuotojo iki sekretorės, leistų pajausti prasmę, pasididžiavimą, buvimą didesnės visumos dalimi. Tai, kas veikia versle, veikia ir valstybėje. Sąjūdžio laikais tą turėjom.

O dabar teturim nykstančią diskusijų kultūrą, kas, paradoksalu, turėtų būti laisvos minties raiškos aplinkoje. Sovietinės cenzūros vietoje matau įsigalint vyraujančios krypties (mainstreamo) kultūrą, kai tiesos kupiūruojamos, apvalomos nuo diskusinių dalykų ir tada jau verčiamos komunikacinėmis strategijomis ir kišamos įtakotojams ir viešųjų ryšių atstovams į lūpas, auginant nepasitenkinimą tų, kurie nesutinka ir dėl to, kad nesutinka, vadinamų marginalais. O jei dar užima kokias oficialesnes pareigas, tai savo nuomonę dėl šventos ramybės pasilaikančių sau, išsakančių tik siauram savam rate, taip vėl savanoriškai grįžtančių į pogrindį. Tas išstūmimas tiesos diskutuotinų aspektų ir šešėlių lemia ir nuotaikų kalbose agresyvėjimą. O susiliejus šnekamajai ir rašytinei viešajai kalbai socialiniuose tinkluose lyg kloakai atsivėrus plūstelėjo susiskaldymas, konfliktiškumas kaip atsakas į viešąjį politkorektiškumą. O juk tiesa niekuomet nėra vienareikšmė, plokščia, ji turi savus atspalvius ir šešėlius ir turi būti išbandoma kritikomis ir diskusijomis. Priimti visą tiesą man reiškia priimti ir integruoti visus susiskaldžiusius polius visuomenėje, kiekvienas yra savos raidos savame etape ir jo realybėje veikia jo tiesa. Šį faktą priimti ir susigyventi ir galvoje, ir kalboje.

Neradau lietuviško atitikmens slavų kalbose gražiai tą atskleidžiančiam žodžiui „istina“ (tiesa), kildinamai nuo „istok“ (šaltinis, versmė). Jis leidžia pasitikrinti – esi tuo arčiau tiesios, kuo arčiau esi versmės, iš kurios jau skleidžiasi ir šakojasi upės su visais skirtingais jos intakais.

Mūsų tauta didžiulio kūrybinio, intelektinio, psichinių galių potencialo ir provincialaus nepilnavertiškumo komplekso lydinys. Glūdi mumyse tas miegantis genas, kuris leido nueiti iki Juodosios jūros, išlaikyt prigimtinę kultūrą ilgiausiai Europoje, o iki šių dienų išlaikyt indoeuropiečių prokalbę mažiausiai pakitusią. Istorija rodo, kad krypstam tai į vieną kraštutinumą, tai į kitą. Mes kopijuojam kitus, o ne remiamės į save, ir paradoksalu – kitiems įdomesni esam tuo, ką turim savo. Europinės vertybės, globalus mąstymas ne vietoj savų, prigimtinių, o kaip viršutinis torto sluoksnis ant vidinių.

Saugikliai ne įstatymuose, o galvoje.

Taigi turime vertybę, kalbą, ir atsakomybę ją perduoti kitoms kartoms, tik ta vertybė yra gyva. Jei gyvą paukštį laikysim ankštam narve saugodami nuo gyvenimo, jis nečiulbės. Tėvai irgi gali saugot vaikus nuo gyvenimo, bet tik rizikuodami ir žaisdami jie auga ir progresuoja, bet jie turi įrankius – žinias ir sąmoningumą, kurie leidžia nepasiklyst. Pasaulis keičiasi, kalba, kuri atspindi santykį su pasauliu, turi keistis. Tik būdami ten, kur gyva, o ne raštų ir archyvų kalba, skleisdami norą didžiuotis tuo, ką turim, ir rodydami kalbos galimybes atliepti pokyčius, padėsim žaidžiant kalba neužsižaist. Saugikliai ne įstatymuose o galvoje.

*Straipsnis parengtas pranešimo, VLKK organizuotame Kalbos forume, pagrindu

Giedrė Liutkevičiūtė yra „Ars libri“ direktorė, autorė, lektorė

Norėdamas tęsti – užsiregistruok

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Interviu

Tausokime maistą kartu

Susigrąžink gyvenimo spalvas

Video

00:36
52:13
17:22

Esports namai

Kiekvienas gali

Kiekvienas gali
Kiekvienas gali

Maistas

15MAX

URBAN˙/

Grožio programa 360°

Sveikata

Parašykite atsiliepimą apie 15min