Kalbant apie profesionalus, atrodytų, kad savo srities žinovas – specialistas – visada yra geriau nei ne specialistas ar žmogus iš visai kitos srities. Profesionalai dirba profesionaliai, pradedant profesionaliu požiūriu į darbą ir įgūdžių ugdymą ir baigiant profesionaliu išvaizdos ir bendravimo valdymu.
Nėra abejonių, kad yra darbų, kuriems atlikti mes norime tik profesionalų, tai yra specialistų, kurie supranta savo sritį pagal formules ir aiškiai nustatytas taisykles. Namo projektą patikėsime tik profesionaliam architektui, o finansų sąskaitas – profesionaliam buhalteriui.
Valstybiniame sektoriuje vis dar turime svajonę, kad Lietuvai dirbs tikri savo sričių žinovai. Spėju, kad dalis šio susižavėjimo yra bendras profesionalumo, kokybiško darbo ir rezultatų trūkumas visose ankstesnėse vyriausybėse. Visuomenėje labai gerai vertinamų politikų ir buvusių ministrų galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.
Tam tikrose institucijose, kaip kariuomenė ir policija, specializacija ir standartinių procedūrų laikymasis yra kritiškai svarbūs. Profesionalai ir specialistai dirba (ir tarnauja) daug metų , kad pilnai suprastų visas specializacijos ir biurokratinio proceso subtilybes, nes tik tokiu būdu sistemos stabilumas išlieka nepažeistas. Ir sutikite, mes norime kaip laikrodis veikiančių, o ne neprognozuojamų saugumo institucijų.
Tačiau dėmesys profesionalumui turi savo kainą, kai visa sistema destabilizuojasi. Berklio profesorius Barry Eichengreenas pavadino laikus, kuriais gyvename „hiper-neužtikrintumo amžiumi.“ Kai kaita ir nepastovumas valdo, ar užtenka būti profesionalu, kad nuvesti Lietuvą ar savo organizaciją link pergalės ir tikslų įgyvendinimo? Į ką dar galime atsigręžti? Du dalykai verti paminėjimo – vizija ir lyderystė.
Norint laimėti, turime suprasti ką žaidžiame ir ką reiškia pergalė? Kokia yra vizija, link kurios einame? Vizijos formavimo procesas yra ypač sudėtingas.
„Strateginio planavimo“ amžiuje vos ne kiekviena valstybinė įmonė ir, be abejo, privačios korporacijos turi ištisas strategijos komandas. Tačiau strategijos departamentu pasivadinusi kontora netaps tokia vien dėl pavadinimo, nes strateginis mąstymas – tai pirmiausia protinis sugebėjimas numatyti ar bent bandyti matyti ateitį pasveriant įvairius, nuspėjamus ir nenuspėjamus, veiksnius bei prielaidas.
Nėra abejonių, kad yra darbų, kuriems atlikti mes norime tik profesionalų, tai yra specialistų, kurie supranta savo sritį pagal formules ir aiškiai nustatytas taisykles.
Net ir didžiausių pasaulio kompanijų patirtis rodo, kad tik reta organizacija sugeba sudėlioti aiškią viziją. Pats faktas, kad vizija ar misija egzistuoja kompanijos aprašyme nereiškia, kad tai yra veiksmingi pareiškimai ar kad darbuotojai pilnai suvokia kompanijos vizijos prasmę. Vis dar supainiojame viziją su strategija, o strategiją su veiksmais.
Vizijos svarbos negalime nuvertinti. Vizija – tai vertybėmis pagrįstas norimos ateities įsivaizdavimas, tai organizacijos „kodėl“ klausimo atsakymas, tai jaudulys, kuris apima besiekiant pritraukti ateitį į dabartį. Tik atsakius į šį „egzistencinį” organizacijos (žmogaus ir valstybės) klausimą, galime pradėti suvokti kokius tikslus turime užsibrėžti.
Tikslų nustatymo procesas taip pat nėra paprastas. Ar šie tikslai, jei įveikti ir pasiekti, priartins vizijos išpildymą? Deja, didelėse organizacijose (o valstybinės institucijos yra didelės) tikslų procesas neretai yra vykdomas autopilotu, lengvai pagražinant praėjusių metų rezultatus. Tikslai privalo būti kiekybiškai ir kokybiškai išmatuojami, nes kitaip jie neturi prasmės egzistuoti, kad ir kokia rafinuota vykdymo strategija būtų sukurta.
Strategija – turbūt labiausiai „nuvalkiotas“ ir pernaudotas žodis valdymo ir planavimo procesuose. Esame linkę įvairias vykdomas iniciatyvas pavadinti strategija, nors tai tik veiksmų kratinys. Strategija – tai sritys ir prioritetai, į kuriuos organizacija investuos finansinius, intelektualinius ir kitokius resursus, kad įvykdytų tikslus ir priartėtų prie vizijos įgyvendinimo. Strategijos genialumas glūdi jos paprastume, kuris yra pasiekiamas per lyderių ir komandos užsispyrimą plėsti įžvalgų lauką už komforto ribų.
Pergalės greičiausiai nebus pasiektos be lyderių. Lyderiai dažnai asocijuojasi su ambicingais, garsiais, „didesniais nei gyvenimas“ žmonėmis, kurie savo žiniomis ir charizma užtikrina organizacinius ir asmeninius rezultatus.
Tačiau šiame dinamiškame pasaulyje, kur daugybė kintamųjų vienu metu juda nenuspėjamomis kryptimis, klaidingas užtikrintumas ir tariamas žinojimas link kur eiti rizikuoja atitolinti pergales. Nuolatinių pokyčių eroje vienintelis užtikrintas dalykas yra neužtikrintumas.
Todėl lyderių, turinčių aiškią viziją ir sugebančių įgalinti komandas, svarba yra kaip niekad didelė. Tai yra lyderiai, kurie jaučia šio laikmečio pulsą. Lyderiai, kurie supranta, kad strategijų galiojimo laikas yra vis trumpesnis ir, kad organizacijos tariamas konkurencinis pranašumas yra laikinas bei trapus.
Šių laikų lyderiai yra tie, kurie jaučia eksponentinę tinklo efekto galią ir mato, kad norint tapti geriausiais privalu nusimesti tradicinį hierarchinį modelį. Tai žmonės, kurie suvokia kaip svarbu institucijose naikinti informacijos dalijimąsi ribojančius silosus bei įgalinti inovacinį mąstymą ir procesus. Ne mažiau svarbu investuoti į geriausių žmonių pritraukimą ir išlaikymą bei įvairialypių komandų formavimą.
Būtent todėl, gundantis „profesionalų“ savybėmis mes neturėtume pamiršti vizijas nešančių lyderių, kurie sugeba motyvuoti ir uždegti“ komandos narius ir leidžia jiems atsakyti į esminį klausimą – „kodėl aš čia esu“?
Giedrimas Jeglinskas yra buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas
