Konservatorės-krikdemės Irenos Degutienės pastabos, kad naujoji leidimų tvarka nebus keičiama iki sausio 12-osios, nes, jos teigimu, iki tol žurnalistams parlamente nebus ką veikti. „Naujoji tvarka“ gali galioti ir ilgiau, tol, kol valdyba negaus pasiūlymų iš Žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininko Dainiaus Radzevičiaus. Taip pat nutarta sulaukti, ką konkrečiau pasakys Seimo Etikos ir procedūrų komisija. Taigi naujausi I.Degutienės komentarai leidžia manyti, kad valdyba (Arūnas Valinskas, I.Degutienė, Virginija Baltraitienė, Algis Kašėta, Česlovas V.Stankevičius, Raimondas Šukys, Gediminas Kirkilas) nesitrauks nuo savo savalaikių ir giliaminčių nutarimų.
Norėtųsi pažerti žiupsnelį istorinių vaizdelių iš Seimo gyvenimo, susijusio su žiniasklaida. Pirmiausia, ne šie septyni išvardytieji ėmėsi ribojimų prieš žurnalistus. Gal nebus suklysta priminus, kad pirmoji parlamentinės cenzūros auka buvo Auksė Aukštikalnienė, leidinio „Sovietmėšliui – ne“ redaktorė. Jaunoji žurnalistų karta nepatyrė to „malonumo“, kai spaudos konferencijų salėje (čia dabar naujoji Seimo posėdžių salė) puošniomis skrybėlėmis išsidabinusi ponia puldavo į atlapus tuometiniams parlamentarams. Vykdavo dvikovos, į kurias likusiems įsiterpti nebūdavo jokių šansų. Ilgainiui tai pabodo ir seimūnams, ir žurnalistams. Po daugkartinių įspėjimų ponia Auksė neteko akreditacijos.
Kiek vėliau vienas pusprotis iš komercinės TV surengė „žurnalistinį tyrimą“ – į posėdžių salę įsinešė dujinį pistoletą ir taip įrodė visai Lietuvai, kaip būtų lengva atsikratyti nepatikusio Seimo nario. Taip nutiko tik todėl, kad Seimo apsauga, kasdien matydama tuos pačius žurnalistų veidus, jais paprasčiausiai pasitikėjo. Tas šunsnukis pasitikėjimą sugriovė. Šis atvejis kaip pavyzdinis aiškinamas visiems Vadovybės apsaugos departamento naujokams, o žurnalistai jau kokį dešimtmetį kaskart per patikrinimus krausto savo kišenes.
Trečias ir paskutinis istorinis vaizdelis. Šviesaus atminimo politikos apžvalgininkas ir dienraščio „Lietuvos aidas“ politikos skyriaus vadovas Kęstutis Žičkus įvedė naujovę: kadangi redakcija buvo kitame Gedimino prospekto gale, tai kasdienius rytinius pasitarimus visas keturių žmonių skyrius rengdavo Seimo restorane. O darbo Seime (posėdžių salėje, komitetuose etc.) beveik kasdien turėjome visi. Kaip ir specialūs „mediaatašė“ Vyriausybėje ar prezidentūroje.
Esant dabartinėms kvotoms taip dirbti jau nebepavyktų. Ir dabartiniai siūlymai akredituoti tik po tris žurnalistus nuo vienos žiniasklaidos priemonės tikrai galėtų būti tobulinami. Juk išmintingoji valdyba galėtų rekomenduoti, kurie konkrečiai žurnalistai yra tinkami darbui Seime, papildomai pateikus pažymas iš „psichuškės“, ginekologo ir kitų kompetentingų institucijų (praverstų ir Valstybės saugumo departamento pažyma apie lojalumą valdančiajai daugumai).
Valdyba galėtų savo aplinkraščiais nustatyti, kokios trukmės pasimatymai (Kalėjimų departamentas patartų) galimi su Seimo pirmininku, komiteto vadovu ir parlamento eiliniu. Atskiras įėjimas į spaudos konferencijų salę (ir tik į ją) naujojo Seimo darbą padarytų dar labiau komfortišką.
„Jūs turėtumėte skleisti, kas čia vyksta, bet dabar Seimas tapo filmavimo aikštele tokių laidų kaip „Paparacai“, „Kakadu“. Šaukštas deguto pagadino statinę, dėl to apribojimas ir išėjo per griežtas, galbūt per kategoriškas, – krokodilo ašaras liejo I.Degutienė. – Nežinau kitos valstybės, kur tyčiojamasi iš Seimo narių. Kas vyksta šiandien Lietuvoje, yra pasityčiojimas iš savo valstybės. Jūs ne iš Seimo narių tyčiojatės.“
Esu ne toks geras minėtų laidų žiūrovas, kokia yra I.Degutienė, nes tokio pobūdžio laidoms žiūrėti trūksta laiko. Ir tūkstantąja procento dalimi gal net būtų galima sutikti, kad reikėtų riboti tokius „negeriečius“, kurie bando nugriebti filmuotą kadrą su šliurpsinčiu kokią sriubą seimūnu ar žvilgtelėti į didesnę iškirptę. Tik ar ne patys tautos atstovai žvilgančiomis akimis tik ir laukia klausimų apie gražiausią (seksualiausią, figūringiausią) Seimo narę ar protingiausią (seksualiausią, stuomeningiausią) narį? Būtų galima suprasti ir taikyti sankcijas, jei savo reportažus „populiarioji žiniasklaida“ darytų ypatingomis, nors dar ir negirdėtomis, smurto formomis. Nebent tas atvejis – kaip bizonas po „Lietuvos širdį“ vaikomas kauštelėjęs socialdemokratas, kurio niekas ir nebūtų vaikęsis, jei šis savarankiškai nebūtų atrėpliojęs į žurnalistų ložę. „Sprendimas, kuris priimtas valdyboje, kaip ir buvo kalbama, ne iš gero gyvenimo, o dėl abipusio nesusipratimo. Dalykai, kurie vyko Seime, nebuvo civilizuoti ir neatitiko nustatytų santykių tarp žurnalistinės etikos ir kultūros“, – čia, galima numanyti, apie panašius atvejus ir kalba I.Degutienė.
Valdybos narys ir opozicijos lyderis G.Kirkilas, bene vienintelis šiek tiek kritikavęs „naująją tvarką“, buvo ne iki galo nuoširdus. Nuoširdus politikas spjautų į galimą ištrenkimą iš valdybos (už paslapties išdavimą), tačiau išvardytų visus, kurie balsavo „už“ ir „prieš“, jeigu tokių drąsuolių apskritai būta. Buvusieji komunistai turėjo įvairiausių būdų slėpti informaciją nuo visuomenės, tačiau iki tokių akivaizdžių nonsensų lyg ir nenusivažiuodavo.
O I.Degutienė, kalbanti apie permainas santykiuose su žiniasklaida tiek daug, lyg būtų šių iniciatyvų (bendra) autorė, „pagerbta“ už tai, kad per labai trumpą laiką valdžiukės viršūnėje pamiršo ilgus metus opozicijoje. Kai tai pačiai, dabar jau nekenčiamai žiniasklaidai padedant opozicija (o dažniau ir atvirkščiai) „kovodavo už demokratijos, spaudos laisvės“ ir kitokius pamatus. Sterilizuoti Seimo rūmai atrodys gražūs gal tik pačiai valdybai bei nežinia kokių neišgydomų ydų turintiems ir dėl to kamerų ar diktofonų bijantiems seimūnams.
LŽS vadovo raginimai grįžti į status quo, t. y. į dienas iki kvailybe persunktų valdybos nutarimų, galima sakyti, yra perdėm diplomatiški. Save gerbiančiai žiniasklaidai reikėtų paprasčiausiai negrįžti į Seimo rūmus. Iki aiškaus ir nedviprasmiško atsiprašymo. Būtų įdomu stebėti, kaip darniai dirbama stebint trims „paparacams“ bei tiekai pat „kakadu“?
