Sekite 15min Google
ESO turi atsakyti, ar tinkamai prižiūrėjo tinklą, planavo investicijas, sutelkė brigadas ir bendravo su žmonėmis. Tačiau susiaurinti problemą iki vienos bendrovės – strategiškai klaidinga, nors politiškai ir patogu. Kritinės infrastruktūros atsparumo valstybė negali perduoti operatoriui ir po nelaimės apsimesti tik reiklia jo paslaugų užsakove.
Audra parodė ne tik silpnas elektros linijas. Ji parodė silpną valstybės klimato rizikų valdymą.
Kompensacijos nėra klimato politika
Po audros premjeras Mindaugas Sinkevičius pažadėjo strateginius sprendimus elektros tiekimo saugumui. Energetikos ministras Lukas Savickas ėmėsi kompensacijų gyventojams. Žemės ūkio ministras Kęstutis Mažeika pasiūlė skelbti valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, kad būtų galima siekti europinės paramos ir apsaugoti nuostolių patyrusius ūkius.
Žmonėms ši pagalba būtina. Kai kuriais atvejais gal ir proporcinga (nors didumai, matyt, keli šimtai eurų sukeltų nuostolių neatkurs). Tačiau politiškai svarbu pasakyt: kompensacijos nėra prisitaikymo prie klimato kaitos politika, o ekstremaliosios situacijos paskelbimas nėra pasirengimo strategija.
Vyriausybė kol kas renkasi brangiausią situacijos valdymo modelį – mokėti už pasekmes, užuot investavusi į jų prevenciją.
Rizikos valdymas prasideda nuo jos įvertinimo, mažinimo ir pasirengimo, o ne nuo kompensacijos po įvykio. Jeigu po kiekvienos audros Vyriausybė paskelbs ją išimtine, pažadės išmokas ir vėl grįš prie senų prioritetų, mes ne valdysime klimato riziką, o institucionalizuosime nuolatinį nepasirengimą.
Viena ministerija taiso laidus, kita didina greitį
Vyriausybės nenuoseklumą ypač aiškiai parodo tai, kokie sprendimai buvo siūlomi prieš pat audrą.
Kol Europa ieško būdų mažinti transporto sektoriaus emisijas, priklausomybę nuo iškastinio kuro ir kurti saugesnį judumą, Lietuvos susisiekimo ministras Juras Taminskas pasiūlė dalyje magistralių leisti važiuoti 140 km/val greičiu. Kartu - privalomą saugų atstumą lenkiant dviratininką siūloma paversti tik rekomendacija.
Ne, tai nėra su audra nesusijusi Kelių eismo taisyklių smulkmena. Veikiau, tos pačios Vyriausybės prioritetų iliustracija.
Vieną dieną valdžia žada stiprinti valstybės atsparumą, kitą – politinę energiją skiria greitesniam automobilių eismui ir silpnesnei pažeidžiamiausių eismo dalyvių apsaugai. Viena ranka skaičiuojamos klimato ekstremumų sukeltos išlaidos, kita priimami sprendimai, nesuderinami su būtinybe mažinti emisijas ir priklausomybę nuo automobilio. Kur logika? O gal elementarus catch-all – bandymas vienu metu įtikti kuo daugiau rinkėjų, net nevertinant, ar atskiri sprendimai dera tarpusavyje ir su pačios Vyriausybės deklaruojamais tikslais?
Prisitaikymas prie klimato kaitos nepakeičia pareigos mažinti jos mastą. Kuo labiau leisime klimatui keistis, tuo brangesnis, sudėtingesnis ir galiausiai mažiau veiksmingas taps pats prisitaikymas.
Todėl klimato politika negali būti vien Aplinkos ministerijos stalčius. Ji turi tapti privalomu energetikos, transporto, žemės ūkio, sveikatos, socialinės politikos ir nacionalinio saugumo kriterijumi. Aplinkos ministerija čia turėtų būti politinė koordinatorė, o ne tyli ekstremalių reiškinių stebėtoja, kaip kad regime šiuo metu.
Valstybė vis dar planuoja pagal vakarykštį klimatą
Būtų galima ginčytis dėl vienos karštos dienos ar vienos audros. Tačiau mes jau seniai kalbame ne apie pavienius orų rekordus, o apie aiškią ir ilgalaikę klimato tendenciją.
Šią vasarą Lietuvoje registruota stichinė kaitra. Kai kur Pietų Lietuvoje ji truko penkias dienas. Jos metu pasiektas naujas viso birželio Lietuvos temperatūros rekordas, o tropinės naktys, kai temperatūra nenukrenta žemiau 20 laipsnių, fiksuotos 31-oje iš 54 meteorologijos stočių.
Tai ne vien šių metų anomalija. Nuo 1961 iki 2022 metų vidutinė metinė oro temperatūra Lietuvoje pakilo 2,3 laipsnio. Karštų dienų, kai temperatūra pasiekia bent 30 laipsnių, skaičius išaugo daugiau kaip tris kartus. Iki 1990 metų tropinės naktys Lietuvoje buvo retenybė, o nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio jų nuosekliai daugėja.
Dar aiškesnį vaizdą matome Europos mastu. Vakarų Europa nuo gegužės patyrė keturias karščio bangas. Keturias, Karlai! Bendras birželio ir liepos temperatūros vidurkis regione buvo aukščiausias per visą stebėjimų istoriją – net 2,79 laipsnio viršijo 1991–2020 metų vidurkį. Tarptautinė mokslininkų grupė nustatė, kad šių metų birželį Europą alinusio intensyvumo kaitra prieš penkis dešimtmečius, be žmonių sukeltos klimato kaitos poveikio, būtų buvusi praktiškai neįmanoma.
Tai nėra sutapimų virtinė. Kylant temperatūrai karščio bangos tampa dažnesnės, ilgesnės ir intensyvesnės. Šiltesnė atmosfera gali sukaupti daugiau drėgmės, todėl didėja ir labai smarkių kritulių bei potvynių rizika. Ilgėja sausros, didėja miškų gaisrų pavojus ir stiprėja spaudimas žemės ūkiui, energetikai bei žmonių sveikatai.
Moksliniu požiūriu ne visų ekstremumų sąsaja su klimato kaita yra vienodai aiški. Pavyzdžiui, konkrečios šio savaitgalio audros vėjo stiprumui įvertinti reikėtų atskiro atribucijos tyrimo.
Tačiau ši skirtis negali tapti pasiteisinimu nieko nedaryti. Valstybės rizikos valdymas nėra teismo procesas, kuriame prieš stiprinant infrastruktūrą būtina įrodyti vieną neginčijamą kiekvienos nelaimės priežastį.
Politikos užduotis – veikti pagal žinomą tikimybę ir galimos žalos mastą. Todėl elektros tinklo, ryšio sistemų, kelių, miestų ir ūkių nebegalima planuoti remiantis vien praėjusio amžiaus orų statistika. Tai, kas anksčiau galėjo būti laikoma labai reta išimtimi, šiandien nebėra patikimas pagrindas spręsti, ko sulauksime per artimiausius dešimtmečius.
Neprisitaikymas irgi yra politinis pasirinkimas
Prisitaikymas dažnai pristatomas kaip brangi valstybės išlaidų eilutė. Tačiau tikrasis pasirinkimas nėra tarp investuoti ir sutaupyti. Pasirinkimas yra tarp investuoti iki nelaimės ir gerokai daugiau sumokėti po jos.
Europos aplinkos agentūros duomenimis, 1980–2024 metais orų ir klimato ekstremumai ES sukėlė apie 822 mlrd. eurų ekonominių nuostolių. Daugiau kaip 208 mlrd. eurų, arba ketvirtadalis visos sumos, patirta vien per paskutinius ketverius šio laikotarpio metus.
Ir tai daugiausia tik tiesioginė žala turtui, infrastruktūrai bei derliui. Į šiuos skaičius nepatenka visa pablogėjusios sveikatos, prarasto darbo laiko, sustojusio verslo ir sutrikusių viešųjų paslaugų kaina.
Lietuvoje privačiai apdrausta mažiau nei 3 procentai tokių nuostolių. Vadinasi, po kiekvienos nelaimės sąskaita lieka žmonėms, verslui ir valstybės biudžetui.
Kai ministrai kalba tik apie kompensacijas, jie iš esmės pasirenka šią brangią schemą: visuomenė sumoka po nelaimės, nes valdžia nepakankamai investavo iki jos.
Be to, kylant temperatūrai brangsta ir pats prisitaikymas. Vertinama, kad pasaulio temperatūrai pakilus nuo 1,5 iki 2 laipsnių reikalingos investicijos gali padvigubėti, o pasiekus 3 laipsnius – išaugti maždaug keturis kartus. Taigi delsimas yra ne taupymas, o sąmoningas didesnės sąskaitos perkėlimas ateities mokesčių mokėtojams.
Atsparumas negali tapti prabangos preke
Valstybės klimato politikos spragos nėra vien biudžeto eilutės. Jos tiesiogiai didina socialinę nelygybę.
Didesnes pajamas gaunantis žmogus gali nusipirkti generatorių, elektros kaupiklį, kondicionierių, apdrausti namus ar kelioms dienoms išvažiuoti kitur. Mažesnes pajamas gaunantis žmogus lieka su neveikiančiu vandens siurbliu, gendančiu maistu ir išsikrovusiu telefonu.
Karštis labiausiai veikia senjorus, lėtinėmis ligomis sergančius žmones, vaikus ir lauke dirbančius darbuotojus. Ilgi elektros tiekimo sutrikimai skaudžiausiai paliečia atokesnių vietovių gyventojus. Kelias dienas neveikianti įranga gali sužlugdyti mažą ūkį, neturintį generatoriaus, kaupiklio ar tinkamo draudimo.
Kai valstybė atsparumą palieka kiekvieno žmogaus piniginei, ji sukuria dvi Lietuvas: vieną, kuri gali nusipirkti saugumą, ir kitą, kuri už valstybės nepasirengimą sumoka sveikata, pajamomis bei prarastu saugumu. Atsparumas klimato krizei turi būti viešoji gėrybė, o ne privilegija tiems, kurie gali sau ją leisti.
Ko dabar reikia iš Vyriausybės?
Pirma, Vyriausybė turi pateikti viešą kritinės infrastruktūros atsparumo klimato rizikoms veiksmų planą. Ne dar vieną bendrų siekių dokumentą, o prioritetų sąrašą: kurie elektros tinklai, ryšio sistemos, gydymo įstaigos, vandenvietės ir transporto jungtys yra pažeidžiamiausios, kas atsakingas už jų sustiprinimą, kiek tai kainuos ir iki kada bus padaryta.
Energetikoje tai reiškia rizika pagrįstą pažeidžiamiausių linijų kabeliavimą, atrankinį realų pavojų linijoms keliančių medžių ir šakų šalinimą (jokiu būdu ne aklą kirtimų pateisinimą), pakankamus remonto pajėgumus, decentralizuotą atsinaujinančią energetiką, kaupiklius, vietinius mikrotinklus ir patikimą rezervinį maitinimą gyvybiškai svarbioms paslaugoms.
Antra, prisitaikymas turi atsirasti 2027 metų valstybės biudžete kaip realiai finansuojama programa. Miestams reikia karščio valdymo planų, pavėsio, želdinių ir vandeniui laidžių paviršių. Ūkiams – paramos vandens sulaikymui, dirvožemio būklės gerinimui, pasėlių įvairovei, draudimui ir rezerviniam energijos tiekimui. Ūkininkams reikia ne vis naujų kompensacijų po kiekvienos liūties, sausros ar audros. Jiems reikia valstybės partnerystės, kuri mažintų žalą dar prieš kitą ekstremumą.
Trečia, kiekvienas svarbesnis Vyriausybės sprendimas turi pereiti klimato ir atsparumo testą: ar jis mažina emisijas ir visuomenės pažeidžiamumą, ar kuria papildomą riziką, kurios sąskaitą vėliau apmokės žmonės?
Toks testas turėtų būti taikomas ne tik energetikos infrastruktūrai. Jį turi atlaikyti ir siūlymai važiuoti 140 km/h greičiu, ir sprendimai dėl dviratininkų saugumo, miestų plėtros, melioracijos, sveikatos apsaugos bei valstybės investicijų.
Naujoji Vyriausybė per kelias savaites negalėjo sutvarkyti dešimtmečiais kauptų infrastruktūros problemų. Tačiau ji galėjo aiškiai įvardyti pasikeitusią klimato riziką. Neįvardijo. Galėjo parodyti, kaip keis savo prioritetus. Kol kas neparodė. Galėjo nustatyti konkrečius prisitaikymo darbus, finansavimą ir terminus. To dar nepadarė.
Kritikuoju ne dėl to, kad visi Lietuvos elektros laidai dar nepaslėpti po žeme. Kritikuoju dėl to, kad net po tokio valstybės atsparumo egzamino Vyriausybė vis dar kalba apie padarinius, bet vengia įvardyti tikrąją užduotį.
Prie klimato krizės neprisitaikome tada, kai jau dingsta elektra ir skaičiuojami nuostoliai. Prisitaikome iki audros – arba po jos visi sumokame gerokai daugiau.
