Ieva Budraitė. Didžiausia pasaulio skola, kurios niekas nenori matyti

Būtent tokią žinią žmonijai kasmet siunčia planeta. Tik ją ignoruoti gerokai lengviau – neateina SMS ar el. laiškai, neskambina banko vadybininkas ir nėra raudonai šviečiančio sąskaitos likučio.

Vis dėlto kartą per metus apie tai primena vienas rodiklis, trumpam sušmėžuojantis naujienų antraštėse – Žemės pereikvojimo diena (angl. Earth Overshoot Day). Šiemet ji išaušo liepos 30-ąją.

Tai nėra aktyvistų sugalvota simbolinė data. Ją kasmet apskaičiuoja tarptautinis mokslinių tyrimų tinklas Global Footprint Network, remdamasis Jungtinių Tautų statistika apie žemės naudojimą, miškininkystę, žuvininkystę, žemės ūkį ir anglies dioksido emisijas. Rodiklis skaičiuojamas jau daugiau kaip tris dešimtmečius, o pats tinklas jį viešina nuo 2003 metų.

Skaičiavimo principas paprastas savo idėja, tačiau sudėtingas metodologiškai. Mokslininkai palygina, kiek biologinių išteklių planeta per metus pajėgia atkurti – miškų, dirvožemio, žuvų išteklių, ganyklų, anglies dioksido sugėrimo pajėgumų – ir kiek jų žmonija sunaudoja. Kai vartojimas viršija metinį Žemės pajėgumą, prasideda ekologinė skola.

Kaip ir kiekvienas sudėtingas rodiklis, Žemės pereikvojimo diena nėra tiksli kalendorinė akimirka, kada „baigiasi planeta“. Tačiau mokslininkai ją laiko vienu aiškiausių būdų įvertinti žmonijos vartojimo mastą planetos gebėjimo atsinaujinti kontekste.

Nuo šios dienos, t.y. visą rugpjūtį, rugsėjį, spalį, lapkritį ir gruodį, gyvename iš skolos – naudojame ateities kartų poreikiams būtinus miškus, dirvožemį, žuvų išteklius ir galimybę gyventi stabilioje klimato sistemoje.

Tai tarsi kasmetinis finansinis auditas, kuris atsako į labai paprastą klausimą – ar gyvename iš to, ką planeta pajėgia atkurti, ar jau leidžiame jos santaupas.

Subsidija, apie kurią beveik nekalbame

Ekonomistai kalba apie finansinį kapitalą, žmogiškąjį kapitalą, technologijas, produktyvumą. Tačiau yra dar vienas kapitalas, be kurio neveiktų nė viena ekonomika – gamtinis kapitalas.

Miškai sugeria anglies dioksidą. Pelkės filtruoja ir kaupia vandenį. Dirvožemis leidžia auginti maistą. Vabzdžiai apdulkina didelę dalį pasaulio žemės ūkio kultūrų. Vandenynai sugeria dalį mūsų išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų.

Mokslininkai tai vadina ekosistemų paslaugomis. Paradoksalu, tačiau ši, didžiausia pasaulio ekonomikos subsidija, yra nemokama. Ji neatsispindi bendrojo vidaus produkto statistikoje, nėra įrašoma į valstybės biudžetą ir neturi kainos etiketės.

Tik tada, kai šios paslaugos pradeda silpnėti, suprantame tikrąją jų vertę. Jeigu miškai, pelkės ar vabzdžiai vieną dieną išrašytų sąskaitą už savo darbą, pasaulio ekonomika jos paprasčiausiai nepajėgtų apmokėti.

Šiandien žmonija gamtos išteklius naudoja maždaug 1,8 karto greičiau, nei planeta pajėgia juos atkurti. Kitaip tariant, gyvename taip, lyg turėtume beveik dvi Žemes.

Dar iškalbingesni nacionaliniai skaičiai. Jei visi pasaulio gyventojai vartotų kaip Europos Sąjungos gyventojai, metinį gamtos biudžetą būtume išnaudoję jau gegužės pradžioje. Jei visi gyventų kaip Lietuvoje – dar kovo mėnesį. Tai reikštų, kad tokiam gyvenimo būdui palaikyti reikėtų maždaug 4,5 Žemės planetos.

Paradoksalu, tačiau mėgstame save laikyti žalia valstybe. Ir tam tikrai yra pagrindo – vis dar turime daug miškų, palyginti švarią aplinką, mažesnį gyventojų tankį nei daugelis Vakarų Europos šalių. Tačiau mūsų vartojimo pėdsakas pasako visai kitą istoriją. Didelė dalis mūsų vartojamų žaliavų, energijos ir prekių poveikio aplinkai tiesiog lieka nematoma, nes jis vyksta kitose pasaulio šalyse.

Tai nėra argumentas prieš gerovę. Veikiau – prieš ekonomiką, kuri gerovę vis dar kuria naikindama savo pačios pagrindą.

Kai gamta nustoja amortizuoti mūsų klaidas

Kartais sakoma, kad klimato krizė – bausmė žmonijai. Man atrodo, toks palyginimas klaidina. Gamta nieko nebaudžia. Ji tiesiog nebegali kompensuoti mūsų gyvenimo būdo taip, kaip tai darė dešimtmečius.

Kai Europą viena po kitos talžo karščio bangos, kai dega miškai, kai miestai vasarą tampa pavojingi senjorams ar mažiems vaikams, tai nėra gamtos kerštas. Tai ženklas, kad ekosistemų atsparumas turi ribas.

Ir tai nėra vien emocijos. Europos aplinkos agentūros duomenimis, nuo 1980 metų ekstremalūs orų reiškiniai Europoje jau padarė šimtų milijardų eurų ekonominių nuostolių. Copernicus Climate Change Service konstatuoja, kad Europa šyla sparčiausiai iš visų pasaulio žemynų – beveik dvigubai greičiau nei pasaulio vidurkis. O žurnale Nature Medicine publikuoti tyrimai rodo, kad vien 2023 metais dėl karščio Europoje mirė apie 47 tūkst. žmonių, o 2022-aisiais – daugiau kaip 60 tūkst.

Kokia bus galutinė šių metų statistika, dar sužinosime. Tačiau jau dabar preliminarūs mokslininkų vertinimai rodo, kad vien šios vasaros karščiai Europoje galėjo pareikalauti dešimčių tūkstančių gyvybių. Tai vyksta ne pasaulio pakraštyje, o žemyne, kuriame veikia vienos stipriausių sveikatos apsaugos sistemų pasaulyje.

Todėl klimato politika nėra išlaidos. Išlaidos prasideda tada, kai klimato politikos nėra.

Ir šios išlaidos niekada nepasiskirsto po lygiai. Karščio bangas sunkiausiai ištveria vieniši senjorai, prastai apšiltintuose būstuose gyvenančios šeimos, lauke dirbantys žmonės. Brangstantis maistas pirmiausia smogia tiems, kurie ir taip didžiąją pajamų dalį skiria būtiniausioms reikmėms. Klimato krizė visada yra ir socialinio teisingumo krizė.

Tuomet už ją sumokame ligoninėse, išaugusiomis draudimo įmokomis, sugriuvusia infrastruktūra, brangstančiu maistu ir mažėjančiu derliumi.

Klimato politika šiandien yra ir saugumo politika

Kol Jungtinėse Valstijose girdime raginimus silpninti klimato politiką ir grįžti prie senosios energetikos modelio, lengva susidaryti įspūdį, kad klimato klausimai gali palaukti.

Visgi pastarieji metai parodė, kaip greitai viena krizė persipina su kita.

Rusijos karas prieš Ukrainą. Genocidas Gazos Ruože. JAV ir Irano konfliktas. Nors visi jie nusineša gyvybes, pasekmes labiausiai pajaučiame savo kailiu, kai pažvelgiame į savo kaimo ar miesto degalinių švieslentes.

Kuo pasaulis nestabilesnis, tuo svarbiau tampa efektyviai naudoti išteklius, stiprinti energetinę nepriklausomybę, plėtoti atsinaujinančią energetiką ir mažinti priklausomybę nuo importuojamų žaliavų.

Neatsitiktinai buvęs Europos Centrinio Banko vadovas Mario Draghi savo Europos konkurencingumo ataskaitoje pabrėžė, kad žalioji transformacija šiandien yra ne vien klimato politikos, bet ir Europos ekonominio konkurencingumo bei saugumo klausimas.

Klimato politika XXI amžiuje nebėra siaura aplinkos ministro atsakomybė. Tai ekonomikos, energetikos, nacionalinio saugumo ir socialinio teisingumo politika.

Vilniaus atliekų valdymo krizė – mažas didelės problemos veidrodis

Šią vasarą Vilnius susidūrė su atliekų politikos krize. Daugelis ją pristato arba kaip techninę, arba kaip interesų kovos problemą. Vieni publikuoja grasinimus apie sutrikusią sistemą, perpildytus konteinerius ir ieškomus laikinus sprendimus. Kiti skelbia, kurio milijonieriaus mafijiniai metodai tai išprovokavo.

Klausimai, žinoma, svarbūs, bet nurašyti kitą aspektą kaip neaktualų irgi negalima.

Dešimtmečius daugiausia diskutavome, kur atliekas vežti, kur jas rūšiuoti, kur jas sudeginti. Kai kas paraleliai svarstė, kaip iš to daugiau ir nebūtinai sąžiningai uždirbti. Per mažai kalbėjome apie kitą klausimą – kaip padaryti, kad atliekų apskritai susidarytų mažiau.

Ir tai labai tikslus mūsų ekonomikos portretas. Mes puikiai mokame valdyti pasekmes. Vis dar per retai sprendžiame priežastis.

Lygiai taip pat klimato politikoje. Kol diskutuojame tik apie tai, kaip prisitaikyti prie karščio bangų ar gesinti gaisrus, bet nekeičiame pačios sistemos, ekologinė skola tik didės.

Tiesa, dažnai kalbame apie individualius pasirinkimus – rūšiuoti, turėti daugkartinį puodelį, važiuoti dviračiu. Visa tai svarbu. Tačiau didžiausia problema nėra žmogus, pamiršęs medžiaginį maišelį. Didžiausia problema – ekonominė sistema, kuri nuolat skatina pirkti daugiau, gaminti trumpiau tarnaujančius daiktus ir atliekas laikyti neišvengiamu šalutiniu produktu.

Gyvenimas iš ateities negali tęstis amžinai

Žemės pereikvojimo diena nėra tik įdomus faktas kalendoriuje. Ji primena labai paprastą ekonominį principą – jokia sistema negali neribotą laiką vartoti daugiau, nei pati pajėgia atkurti.

Keista tik tai, kad valstybės biudžeto deficitą laikome rimta politine problema, o gamtos biudžeto deficitą vis dar vadiname siauru aplinkosaugos klausimu.

Iš tikrųjų tai tas pats principas. Tik vienu atveju skolas skaičiuoja finansų ministerija. Kitu – fizikos, biologijos ir chemijos dėsniai. Ir su jais, skirtingai nei su kreditoriais, neįmanoma susiderėti.

Todėl Žemės pereikvojimo diena nėra diena, kai planeta bankrutuoja. Tai diena, kai mums primenama, kad bankrutuoti gali mūsų ekonomikos modelis, jei ir toliau gyvensime taip, lyg ateitis būtų neišsenkama kredito linija.

Politika šiandien neturi rinktis tarp ekonomikos ir gamtos. Ji turi pasirinkti tarp dviejų ekonomikos modelių. Vienas ir toliau gyvena iš planetos santaupų. Kitas kuria gerovę taip, kad jos nereikėtų skolintis iš ateities.

XXI amžiuje turtinga bus ne ta valstybė, kuri daugiausia sunaudos, o ta, kuri sugebės geriausiai gyventi pagal savo galimybes.