Bet pastaraisiais metais Lietuvoje šį principą tarsi pamiršome.
Aplinkos ministerija pernelyg dažnai buvo traktuojama ne kaip viena svarbiausių ateities politikos institucijų, o kaip portfelis, kurį galima lengvai atiduoti politinių derybų pabaigoje.
Po 2024 metų Seimo rinkimų socialdemokratai ją perdavė „Nemuno aušrai“ – kriminalinį šešėlį nešiojančiai politinei jėgai, kurios dalyvavimas valdžioje nuo pirmų dienų kėlė klausimų dėl vertybinių standartų ir pagarbos konstituciniams principams.
Tačiau problema buvo ne tik tai, kam atiduotas portfelis. Problema buvo ir kokia žinutė siunčiama renkantis žmones, kuriems patikima saugoti viešąjį interesą.
Pirmiausia ministerijos vadovu tapo Povilas Poderskis – buvęs vėjo energetikos sektoriaus lobistas. Srities, kurioje pati Aplinkos ministerija priima svarbius reguliavimo sprendimus.
Vėliau visuomenei pristatyta politinė rokiruotė: ministro kėdė perduota Kastyčiui Žuromskui, o P.Poderskis perkeltas į ministerijos kanclerio poziciją. Tačiau ir naujasis pasirinkimas klausimų nesumažino – į vieną svarbiausių aplinkosaugos postų atėjo žmogus iš nekilnojamojo turto sektoriaus, fiksuotas už korupciją teisto buvusio Alytaus mero Česlovo Daugėlos aplinkoje.
Dabar, formuojant dar vieną Vyriausybę, girdime apie galimą Audriaus Radvilavičiaus kandidatūrą – žmogaus, daug metų atstovavusio miško darbų rangovams ir medienos sektoriaus interesams.
Vieną kartą galima vadinti atsitiktinumu. Du kartus – klaida. Bet kai prie ministerijos vairo vienas po kito svarstomi žmonės iš sektorių, kuriuos pati ministerija turi reguliuoti, jau turime kalbėti apie sisteminį požiūrį.
Ar Aplinkos ministerija yra institucija, ginanti visuomenės ir gamtos interesą? Ar tik vieta, kurioje patogiausia turėti žmogų, suprantantį reguliuojamų sektorių poreikius?
Įsivaizduokime, jei sveikatos apsaugos ministru būtų siūlomas tabako pramonės interesų atstovas. Arba finansų priežiūrai – žmogus, visą karjerą gynęs bankų interesus. Reakcija būtų aiški. Tokį patį standartą pagaliau turime taikyti ir aplinkos politikai. Nes Aplinkos ministerija nėra apie inkilus, šiukšliadėžes ar leidimus kirsti medžius. Tai institucija, kurios sprendimai lemia milijardinės vertės sektorius, Lietuvos miestų ateitį, žmonių sveikatą ir tai, kokioje aplinkoje gyvensime po kelių dešimtmečių.
Tai nėra antraeilė ministerija
Aplinkos ministerijos rankose – klimato politika, biologinės įvairovės apsauga, miškai, saugomos teritorijos, statybų sektoriaus reguliavimas, teritorijų planavimas, būsto politika, atliekų sistema, taršos kontrolė.
Kitaip tariant – sprendimai nuo to, ar jauna šeima ras įperkamą ir kokybišką būstą, iki to, ar vaikai kvėpuos švaresniu oru miestuose. Nuo to, ar Lietuvos miškai bus matomi tik kaip kubiniai metrai medienos, iki supratimo, kad jie yra mūsų klimato, vandens ir biologinės įvairovės apsaugos sistema. Nuo to, ar klimato kaita bus valdoma iš anksto, ar tik skaičiuosime potvynių, sausrų ir ekstremalių reiškinių padarinius.
Per dažnai Lietuvoje į aplinkos politiką žiūrėta kaip į balansavimą tarp interesų grupių. Vieni spaudžia dėl paprastesnių leidimų. Kiti – dėl intensyvesnio išteklių naudojimo. Treti – dėl mažesnių reikalavimų.
Žinoma, valstybė negali būti prieš verslą. Žalioji transformacija negali būti kuriama ignoruojant ekonomiką ar žmonių kasdienybę. Bet aplinkos ministro darbas nėra būti patogiausiu žmogumi stipriausiems interesams.
Aplinkos ministras Vyriausybėje turi atlikti ir dar vieną labai svarbų vaidmenį – būti atsvara trumpalaikiam mąstymui. Kai kalbama apie žemės ūkio politiką, turi būti žmogus, kuris primintų, kad didesnis derlius šiandien negali būti perkamas dirvožemio, vandens kokybės ir biologinės įvairovės sąskaita. Kad diskusijos apie trąšų ar pesticidų naudojimą negali vykti žiūrint tik į vieno sezono ekonominius rodiklius.
Naujam ministrui teks priimti sprendimus, kurie formuos šalies kryptį ilgam. Lietuva turės apsispręsti, kaip realiai mažins klimato krizę, o ne tik gražiai apie tai kalbės strategijose.
Kai kalbama apie transportą, turi būti žmogus, kuris primintų, kad patogesnis judėjimas negali reikšti tiesiog daugiau automobilių, daugiau asfalto ir daugiau taršos. Lietuva metų metus atidėlioja sprendimus, kuriuos ekspertai įvardija kaip neišvengiamus – įskaitant principą, kad didesnė tarša turi reikšti ir didesnę atsakomybę.
Nes jei kiekviena ministerija gins tik savo sektoriaus patogumą, kas Vyriausybėje gins bendrą interesą? Jo darbas – atstovauti viešajam interesui, kuris dažnai neturi nei lobistų, nei didelių reklamos biudžetų.
Artimiausi metai nebus ramus administravimas
Naujam ministrui teks priimti sprendimus, kurie formuos šalies kryptį ilgam. Lietuva turės apsispręsti, kaip realiai mažins klimato krizę, o ne tik gražiai apie tai kalbės strategijose.
Turėsime spręsti, kokios ateities norime Lietuvos miškams – ar jie liks daugiausia žaliavos šaltinis, ar taps gyvomis ekosistemomis, kurios kartu saugo klimatą, biologinę įvairovę ir žmonių gyvenimo kokybę.
Laukia sprendimai dėl saugomų teritorijų, renovacijos tempo, miestų prisitaikymo prie klimato kaitos ir gamtos atkūrimo.
Tačiau naujo ministro darbotvarkėje turi atsirasti ir temos, kurios Lietuvoje per ilgai buvo nustumiamos į šalį.
Viena jų – žiedinė ekonomika. Pastarieji metai ne kartą parodė, kad atliekų klausimas Lietuvoje nėra išspręstas. Šalį krėtė vienas po kito kilę atliekų gaisrai, tačiau taip ir neišgirdome aiškių atsakymų, kaip užtikrinsime, kad tokios krizės nesikartotų. Turime pagaliau nustoti matuoti pažangą vien pagal tai, kiek atliekų sugebame sutvarkyti, ir pradėti kalbėti apie tai, kaip jų išvengti. Kaip mažinsime perteklinį vartojimą, ilgiau naudosime daiktus, skatinsime taisymą, pakartotinį naudojimą ir kursime ekonomiką, kurioje atliekos tampa ištekliais, o ne problema, kurią gesiname tiesiogine ir perkeltine prasme.
Artėja ir 2027 m. Lietuvos pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai. Tai nebus tik diplomatinis kalendoriaus įrašas. Tai galimybė parodyti, kad Lietuva gali būti ne tik taisyklių vykdytoja, bet ir valstybė, kuri formuoja Europos kryptį – nuo klimato politikos ir energetinio saugumo iki atsparių miestų bei gamtos apsaugos.
Prasideda ir naujas Europos Sąjungos finansavimo etapas. Tai reiškia milijardines investicijas, kurios gali padėti Lietuvai tapti modernesne, žalesne ir atsparesne valstybe arba tiesiog tęsti senus įpročius.
Todėl šiandien mums nereikia ministro, kuris tiesiog „niekam netrukdytų“. Reikia ministro, kuris suprastų, kad aplinkos politika XXI amžiuje yra ekonomikos, sveikatos ir nacionalinio saugumo politika.
Kartelė turi kilti
Šiandien keliu labai aukštus lūkesčius.
Tikiuosi ministro, kuris:
- supranta mokslą ir nebijo duomenų;
- klimato kaitos nelaiko ideologiniu klausimu.
- supranta, kad gamtos apsauga nėra kliūtis pažangai – tai būtina jos sąlyga.
- geba kalbėtis su ūkininkais, verslu, savivaldybėmis, bet nepamiršta, kad kompromisas negali visada reikšti gamtos sąskaitos.
- ateina ne tik užimti kabineto, bet keisti kryptį.
Po metų, kai aplinkos politika pernelyg dažnai buvo stumdoma tarp politinių susitarimų ir sektorių interesų, naujas ministras turi atkurti svarbiausią dalyką – pasitikėjimą, kad gamta ir visuomenės interesas turi savo atstovą Vyriausybėje.
Nes aplinkos ministro sprendimų pasekmes jausime daug ilgiau nei vienos Vyriausybės kadencija.
Aplinkos ministerija nėra prizas koalicijos derybose. Tai atsakomybė už Lietuvos ateitį.
Ieva Budraitė yra Lietuvos žaliųjų partijos pirmininkė, MRU Vadybos ir politikos mokslų instituto tyrėja
