Dabar populiaru
Publikuota: 2017 kovo 28d. 18:36

Indrė Stakėnienė: Mokykla ir vaikas – kas prie ko turi taikytis?

Indrė Stakėnienė Pastarųjų tragiškų įvykių fone, taip pat minint savaitę be patyčių, vis girdisi raginimai: įtraukti, integruoti, atsigręžti į silpnesnius, mažinti atskirtį. O kaip yra iš tiesų? Jei atsigręšime į mokyklą ir klasę, sumažintą mūsų visuomenės modelį, ką pamatysime? Ar esame pasirengę dirbti su įvairiais vaikais, kiekvieno jų skirtybę traktuodami kaip galimybę, o ne naštą?

Vyriausybės programos įgyvendinimo plano viešose diskusijose liko nepastebėta svarbi švietimo iniciatyva – plėtoti įtraukųjį ugdymą. Tarp tikslų numatyta, kad jau 2020 m. didžioji dalis (75 proc.) iš 47 šiuo metu veikiančių specialiųjų mokyklų turėtų tapti jungtinėmis bendrojo ugdymo mokyklomis. Žinoma, svarbu ne tiesiog uždaryti specialiąsias mokyklas, bet palaipsniui ruošti bendrojo lavinimo mokyklas pasitikti kiekvieną vaiką.

Nors įtraukųjį ugdymą įprasta sieti su mokinių, turinčių negalią, ugdymu, į jį vertėtų žvelgti kur kas plačiau ir panagrinėti, ką tai reikš mums visiems: tėvams, mokytojams, mokiniams.

Ar sugrius rezervatai?

Įtraukusis ugdymas – tai pasaulinė švietimo kryptis, dėl kurios 2015 m. susitarė 190 valstybių, pasirašiusių Jungtinių tautų darnaus vystymosi tikslų deklaraciją, tarp jų ir Lietuva. Įtraukiojo ugdymo centre yra ne tik vaikai su negalia – tai ir itin gabūs vaikai, vaikai iš socialinės rizikos šeimų, skirtingų rasių ir religijų vaikai, su kuriais neabejotinai vis dažniau susidursime, taip pat mūsų grįžtančių emigrantų atžalos, menkai ar iš viso nemokančios lietuviškai, ir kiti vaikai, dažnai atsiduriantys tradicinio ugdymo paraštėse kaip „nepatogūs“, trukdantys klasės darbui, mokymosi pažangai.

Įtraukusis ugdymas, atvirkščiai, akcentuoja galimybę kiekvienam vaikui plėtoti savo unikalius gebėjimus, realizuoti save, mokytis pagal savo individualias galimybes ir tokiu būdu pasiekti maksimalios asmeninės pažangos. Tai, pirmiausia, saugumas ir galimybė būti savimi, nebijant, kad dėl to būsi atstumtas. Tyrimai rodo, kad net trečdalis aukščiausių gebėjimų vaikų yra atstumti ir izoliuoti bendraamžių. Jau ketvirtoje klasėje daugiau nei 20 proc. mokinių teigia, jog jų bendraklasiai juokiasi, jei atsakant padaroma klaida.

Kai kas galėtų oponuoti, kad mokyklose jau dabar mokosi įvairių poreikių ir socialinės kilmės vaikai. Deja, realybėje tai dažniau primena atskirų rezervatų mokykloje kūrimą: vienose klasėse mokosi „normalūs“, kitose – „tie kitokie“. Šie rezervatai lengvai gali atsirasti ir vienoje klasėje, kai visi vaikai užsiima vienokia veikla, o tie keli „kitokie“ galiniame suole daro visai ką kitą. Tai nėra įtraukusis ugdymas, tik jo imitacija. Įtraukusis ugdymas – tai galimybių ne tik būti, bet ir mokytis visiems kartu sudarymas.

Požiūrio klausimas: kada problema tampa galimybe

Mokykloms įtraukusis ugdymas šiandien yra iššūkis. Nors tiesą sakant, kai kalbame apie tai, mokytojai neišgirstų nieko naujo – teorija visiems žinoma. Tad kas trukdo? Pradėti reikėtų nuo nuostatų, keičiančių mokyklos kultūrą. Turime sutarti, kad skirtybes priimame kaip privalumą ir galimybę mokytis vieniems iš kitų, pažinti kitokį šalia esantį žmogų, kad pirmiausia akcentuojame mokinių gebėjimus, o ne problemas, negalią, kitoniškumą. Pagaliau, turime sau atvirai pasakyti – prisitaikyti turi mokykla, o ne vaikas.

Tai – atspirties taškas, dėl kurio sutarus nebus sunku rasti ir kelių naujiems iššūkiams įveikti. Daugiausia nerimo ir sumaišties kyla būtent dėl to, jog naujus iššūkius bandome spręsti tomis pačiomis senomis priemonėmis. Sutinku, kad vienas mokytojas klasėje nėra pajėgus atsižvelgti į 30 mokinių individualius poreikius, bet tik tada, jei savo darbą grindžia tradicine mokymosi paradigma, kur mokytojas yra vienintelis mokymosi centras ir informacijos perteikėjas.

Naivu tikėtis, jog sukursime skatinančią mokymosi aplinką bei sumanią, kūrybingą ir atvirą Lietuvą, kaip numatoma „Lietuva 2030“ strategijoje, mokymosi procesą organizuodami pagal pasenusį 8 T. P. principą, kai visi to paties amžiaus mokiniai tuo pačiu metu mokomi to paties mokytojo toje pačioje patalpoje tomis pačiomis priemonėmis turi taip pat gerai pasiekti tą patį tikslą, per tą patį laiką,

Kalbant apie įtraukųjį ugdymą, naujo dviračio išradinėti nereikia. Jau yra būdų, metodų ir strategijų, kaip galima mokytis visiems kartu, reikia tik palaikančios mokyklos kultūros ir aktyvaus mokytojo vaidmens, pritaikant skirtingas mokymosi strategijas.

Tėvų dilema

Tėvai turėtų būti pirmieji suinteresuoti, jog mokykla taptų įtraukiąja. Deja, bet būtent iš jų dažnai kyla spaudimas atskirti kitokius vaikus, daugiausia mokytojo dėmesio ir laiko investuoti į gabiausiuosius, na o tie „kiti“ jau kaip nors.

Visi savo vaikams linkime paties geriausio, tačiau negalime kontroliuoti visų aplinkybių, kad mūsų vaikai nesijaustų kitokie, nes skirtybių gali būti tūkstančiai ir įvairių. Pradinėje klasėje gali jausti kitoks, nes neturi telefono ar kuprinės su populiaraus filmuko herojumi, paaugliai jaučiasi „nenormalūs“, nes per vasarą paaugo 10 cm. Vieni jaudinasi, kad per greitai bręsta, o kiti, kad per lėtai. Mes, suaugusieji, kartais net nesusimąstome, kad tokie dalykai labai greitai gali tapti patyčių, atstūmimo ir pašaipų objektu. Vienintelis dalykas, kurį galime kontroliuoti – tai mokyklose kurti aplinką, kur kitoniškumas yra vertybė, kur skirtumai priimami pagarbiai.

Pastaruoju metu daug kalbame apie socialinį mūsų visuomenės jautrumą: ar mums rūpi kitas šalia esantis. Fizinė negalia yra tik labai siauras žvilgsnis, kalbant apie įtraukųjį ugdymą. Gal kiekvienam iš mūsų, tėvams, verta atsakyti sau į klausimą: kas būtų su mūsų vaiku, jei šiandien jis nustotų vaikščioti ar rimtai susirgtų? Ar jis nebeturi teisės lankyti mokyklos, nes tapo „kitoks“? Taigi, kai galvojame apie įtraukųjį ugdymą, pirmiausia turime galvoti apie savo pačių vaikus. Ar norime, kad jiems mokykloje būtų saugu, skleistųsi jų potencialas? Ar arčiausiai namų esanti mokykla būtų draugiška, jei vieną dieną mūsų pačių vaikai taptų „nepatogūs“?

Ar pavyks?

Pavykti turi. Nei socialinė įtampa, nei Lietuvos demografinė padėtis neleidžia skirstyti, nustumti į užribį ir klijuoti etikečių savo piliečiams. Kaip pavyks parodys ir VšĮ Mokyklų tobulinimo centro kartu su partneriu „Vilniaus prekybos paramos fondu DABAR“ įgyvendinamas projektas „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“, grindžiamas įtraukiuoju ugdymu. Jame dalyvaus 30 Lietuvos mokyklų, kurių bendruomenės susitelks bendram darbui dėl to, jog jų mokyklos taptų draugiškesnės kiekvienam vaikui. Bus rengiami pokyčio projektai, vyks mokymai mokiniams, mokytojams, mokyklų vadovams bei tėvams. Vadovavimo, ugdymo ir bendravimo pokyčiai mokyklų bendruomenėse bus matuojami tyrimais.

Su kolegomis sakome – šalies ateitis prasideda klasėje. Tad jei norime visuomenės, kurioje solidarumas, pakantumas, pagarba kitoniškumui yra vertybė, turime tai ugdyti nuo mažens: griaudami, o ne kurdami priešpriešą tarp skirtingų gebėjimų ir poreikių vaikų, kiekviename atpažindami potencialą, o ne matydami problemą.

Indrė Stakėnienė yra „Renkuosi mokyti – mokyklų kaitai!“ projekto vadovė.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą

Vardai

Aplinka produktyvumui

Esports namai

URBAN˙/

Interviu
Parašykite atsiliepimą apie 15min