Tiesą sakant, Arūno Valinsko nuvertimas nebuvo savo klaidos pripažinimas, kad jį, nedirbusį nė dienos Seime, skyrė pirmininku. Ir tai padarė ne kokie nors politikos naujokai, nežinia kaip atsidūrę Seime, o jo senbuviai, mėtyti ir vėtyti Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) ir liberalų politikai. Ir A.Valinskas buvo nuverstas ne dėl jo ryšių su nusikalstamo pasaulio atstovais, – tai buvo tik formali ir nelabai įtikima priežastis, – o dėl to, kad per šiuos metus taip ir neišmoko vadovauti Seimui. Vadovauti nereiškia vien meistriškai pirmininkauti Seimo posėdžiams. Vadovauti – tai sutelkti visą Seimą produktyviam darbui. Vadovauti – tai susodinti prie apskritojo stalo visų frakcijų atstovus ir ieškoti geriausių sprendimų.
Pagaliau vadovauti – tai gerbti kiekvieną Seimo narį, nesvarbu, ar jis sėdi Seimo dešinėje, ar kairėje. Todėl demokratinėse valstybėse parlamento pirmininkais renkami tie, kurie supranta pirmininko atsakomybę už parlamento darnų darbą. Renkami nebūtinai pagal partines spalvas, o pagal užsitarnautą visų pagarbą per savo ilgametį darbą parlamente. Tokie pirmininkai neverčiami iš savo postų. Lietuvos valdantiesiems buvo svarbiausia ne vertybės, o postai. Reikia pripažinti, kad Lietuvoje įsišaknijo ydinga praktika, kai sudaromų koalicijų partneriai teikia prioritetą postams, o ne bendrai vertybių sistemai. Vertybės atseit nepabėgs, gali palaukti.
Todėl į Seimo pirmininko krėslą, kaip ir į bet kurį kitą, galėjo atsisėsti bet kas. A.Valinsko pavyzdys – geriausia iliustracija. Todėl valdantieji panaikino karjeros pareigūnų etatus ir iš ministerijų išvaikė ne tos spalvos aukštus pareigūnus, o susodino tuos, kurie moka dainuoti „ąžuolai žaliuos“.
Bet grįžkime prie klausimo, kodėl valdančiųjų veidai atrodo susirūpinę. Juk ne dėl naujo Seimo pirmininko. Jis jau dabar kaip ir aiškus ir net opozicijos atstovams priimtinas. Tai kur valdantieji mato problemą? Nesunku atspėti, kad juos jaudina Proveržio koalicijos likimas. Pasikeitus situacijai, kaip ir anksčiau, bus ne kalbama apie keturių koalicijos partnerių bendras vertybes, o dalijami postai. Ir visada atsiras nepatenkintų dalybų rezultatais. Bus kalbama ir apie bendrą darbą, bet man sunku įsivaizduoti draugiškus santykius tarp „Ąžuolo“ ir „Vienos Lietuvos“ ir jų bendrą darbą. Sunku įsivaizduoti, kad atpalaiduotas nuo savo kėdės A.Valinskas ir kiti „ąžuolai“ pritars viskam, ką siūlys partneriai. Sunku prognozuoti, kaip elgsis „Viena Lietuva“, jei negaus tiek ministrų portfelių, kiek ji pageidauja. Jei šios frakcijos nariai perbėgs, kaip dabar skelbiasi, į opoziciją, tai kas tada toliau? Priešlaikinių rinkimų niekas nenori, mažumos Vyriausybė neefektyvi.
Bet to gal ir nereikės, nes Seime yra dar dvi partijos, kurios gražiai paprašytos gal prisidėtų prie valdančiosios koalicijos. Vardan tos – Lietuvos. Ir vardan atitinkamų postų Vyriausybėje bei Seime. Tai „darbiečiai“ ir „tvarkiečiai“. Apie socialdemokratus neverta kalbėti, nes jų vertybės labai jau nesuderinamos su TS-LKD vertybėmis, o ant postų jauko socialdemokratai nekibs. Tai patvirtino ir naujasis Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius TV diskusijoje su TS-LKD atstovu Jurgiu Razma. Man labai maga sužinoti, kaip Vokietijos krikdemai ir socdemai sutarė dėl bendrų vertybių ir sėkmingai valdo šalį. Lietuvos krikdemai ir socdemai nemato ir nenori matyti tokios galimybės. Ar lietuvių socdemai kitokie nei vokiečių, o gal lietuvių krikdemai panašūs į vokiečių tik savo pavadinimu? Tikiuosi, kad politinių mokslų specialistai kada nors panagrinės šį klausimą. O kai to nėra, lauksime, kol Proveržio koalicija pasidalys postus. Lauksime ir dalybų pasekmių. Ir kaip jai seksis patvirtinti kitų metų biudžetą ir toliau veržti diržus. Intriga prasidėjo.
