Būtų gražu, jei tikrovė negriautų ir šios iliuzijos.
Iš to, ką matome tikrovėje, krizė, kaip ir laisvoji rinka, pati savaime - joks gėris ar gėrio pradžia, o greičiau didinamasis stiklas, išryškinantis šiandienos visuomenę graužiantį ekonominį ir moralinį vėžį. Kad ir kiek spoksotume pro tą didinamąjį stiklą, negerovės savaime nenyksta, kai nėra tvirtos visuomeninės ir politinės valios toms negerovėms šalinti.
Prisiminkime, kokias didžiausias Lietuvos blogybes nurodydavo ekspertai iš Briuselio dar tuomet, kai Lietuva maudėsi ekonominės gerovės vandenyse? Ogi - išpūstą valstybės valdymo aparatą ir didžiulę socialinę atskirtį, kuri susidarė dėl nepamatuotai didelių iš biudžeto mokamų įvairaus plauko vadovų, viršininkų bei kai kurių "specialistų" ir nepadoriai mažų "eilinių" piliečių atlyginimų, taip pat dėl vienų iš mažiausių Europos Sąjungoje (kol į ją nebuvo priimtos kai kurios Balkanų šalys) pensijų. Net ir šiandien, po to, kai "mama Blinkevičiūtė" prieš pat krizę kilstelėjo pensijas, vidutinė senatvės pensija nesiekia nė penkiasdešimt procentų vidutinio atlyginimo, kuris, pasak premjero, esąs 2500 litų. Tačiau ar daug pensininkų Lietuvoje gauna 1250 litų ir didesnes pensijas? Nebent tie, kurie, be senatvės pensijų, gauna dar valstybines, našlių pensijas ar kitas priemokas.
Rodos, pats Dievulis krizės pavidalu skatina Vyriausybę galų gale imtis ištaisyti tą neteisybę, panaikinti nelygybę. Bet kur tau! Jei vakare premjeras ar koks geraširdis ministras užmigdo tautą pažadais nekarpyti pensijų ir kitų socialinių išmokų, įvesti progresinį ar nekilnojamojo turto mokestį tiems, kurių turtas viršija vieną ar bent pusę milijono litų, imtis smulkiojo ir vidutinio verslo gaivinimo, tai išaušta rytas, kuris pasirodo už vakarą gudresnis. Ir užmiršta gudrieji pažadus apmokestinti tuos, kurie turtingiausi, bet atsimena, kad didžiausia našta biudžetui - pensininkai ir kultūros darbuotojai, ligoniai ir juos gydantys gydytojai.
Atrodo, jog pagrindinis Vyriausybės tikslas - ne išgirsti Briuselio kritiką ir sumažinti socialinę atskirtį bei valstybės valdymo išlaidas, o išsaugoti socialinę atskirtį - tą gėdos žymę, kurią ant mūsų valstybės užtupdė socialdemokratų Vyriausybė. Įrodymai? Prašom!
Jungtinėmis koalicinės Vyriausybės pajėgomis sukurpiamas įstatymo projektas, pagal kurį būtų mažinamas bazinis atlyginimas visiems vienodai: tiek gaunantiems minimalią vos kelių šimtų algą, tiek semiantiems pilnomis rieškučiomis - dešimtimis tūkstančių. Liberalai turbūt dar kartą ploja rankomis iš džiaugsmo, kad "išdūrė" konservatorius-krikdemus ir jų ištikimiausią elektoratą, o tolerantiškas ir kantrus premjeras Andrius Kubilius vėl vaidina draugišką katiną Leopoldą ir degina savo partijos autoritetą ant kitų partijų aukuro.
O juk netrūksta ir nuosaikesnių pasiūlymų, kurie ir biudžetui būtų naudingi, ir ne taip skausmingai paliestų skurdžiausią visuomenės sluoksnį. Tokiais galima laikyti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos siūlymus mažinti ne bazinį dydį, bet maksimalius koeficientus, kurių žirklės esančios labai didelės. Ir ne žodžiais, bet realiais veiksmais sumažinti išpampusį biurokratinį aparatą. Bet premjerui, atrodo, labiau rūpi ne visuomenės, o jo koalicijos partnerių, kuriuos jau norisi pavadinti sėbrais, nuomonė. O tai reiškia, kad jis vėl lipa ant to paties grėblio, kuris jau buvo jį papuošęs gumbu, kai jis puoselėjo vadinamąjį "2K" projektą (Kirkilas+Kubilius).
Deja, pensininkai, pavyzdžiui, nepyksta personaliai ant liberalų ministro Eligijaus Masiulio, kuris vis paragina premjerą nukirpti senatvės pensijas (bet nemato papildomomis valstybinėmis pensijomis apkaišytų buvusių sovietinės nomenklatūros kadrų ar dabartinių valstybės pajamų visiškai nebeatitinkančių motinystės išmokų tam tikrai daliai mamyčių). Nedaug akmenų ir kito, taip pat liberalų ministro Gintaro Steponavičiaus darže, nors tas ministras, prisidengęs vadinamąja švietimo reforma, sukūrė bankams rojų ne po mirties, o gyviems čia, Lietuvoje, būsimų studentų ir jų tėvų sąskaita... Visi akmenys - į premjero daržą, o tuo pat metu - į visą TS-KD partiją ir jų rinkėjus, nors tai ir nepelnyta.
Beje, dar visai neseniai buvau įsitikinusi, kad premjeras tikrai turi gražių norų vykdyti reformas ne skurdžių, o turtingesniųjų sąskaita ir tokiu būdu sustabdyti mūsų krašto lotynamerikanizaciją, tik jam pagalius į ratus kaišioja jo liberalūs partneriai, kurie vadovaujasi principu "iškraustysim skurdžius iš valstybės vežimo - valstybei bus lengviau". Tačiau dabar nebesu tuo taip tikra. Ir ne tik todėl, kad premjeras nepajėgia (nenori?) pareikalauti valstybės biurokratinio aparato sumažinimo ir pro pirštus žiūri į ministro Raimundo Palaičio bei saulėlydininko Valentino Milaknio bejėgiškumą šioje srityje, bet ir dėl Vyriausybės politikos bankų atžvilgiu.
Be jau minėtos Švietimo ir mokslo ministerijos dovanos mylimiems bankams - teisės už solidžias palūkanas kredituoti būsimus studentus, Seimo komitetuose aptarinėjamas Finansinio tvarumo įstatymo projektas, kurį nepriklausomi ekspertai jau spėjo pavadinti "valstybinio dosnumo garantu".
Kaip jau dažnai atsitinka iš sovietinio režimo milinės išaugusioje Lietuvoje, norų būta gerų, rezultatai - apverktini. Vyriausybė buvo sumaniusi sukurti bankų stabilizavimo fondą, kuris būtų galėjęs paskatinti bankus atverti verslui savo kreditų kapšą, nes bėdai ištikus tas fondas turėjo padėti bankams išsigelbėti. Tam reikalui į fondą pinigų turėjo įnešti ir valstybė, ir Lietuvoje veikiantys bankai. Tačiau bankai kreditų kapšo verslui neatvėrė, o savo indėlį įnešė ne pinigais, bet laiškais, kuriuose pažėrė sėkmingos bankų veiklos garantijų. Vyriausybei to pakako. Ji sutinka gelbėti bankus valstybės, t. y. mūsų, mokesčių mokėtojų, lėšomis. Spėjama tokio įsipareigojimo kaina mokesčių mokėtojams - 3 mlrd. litų.
Nesu finansų ekspertė, tik kaip mokėdama tiksliau perteikiau Laisvosios rinkos instituto ekspertų nuomonę. Bet jei Vyriausybės liberalumas vieno laisvosios rinkos žaidėjų - bankų - atžvilgiu papiktino netgi pačius didžiausius laisvosios rinkos gerbėjus ir propaguotojus, ką daryti mums, kurie manome, jog pasaulį į finansinę ir ekonominę griūtį pastūmėjo būtent neatsakingos, valstybės nekontroliuojamos privačiųjų bankų spekuliacijos?
Net jei šitaip bankams savo rinkimų įsipareigojimus ir toliau atidirbinėja liberalieji valdančiosios koalicijos partneriai, kodėl tyli konservatoriai-krikdemai?
Nejau ir tu, Brutai? Ir tu parsidavei pinigų kapšams?
