Toks sprendimas buvo grindžiamas noru, kad tai būtų visų šventė, ir krikščionys jos nesisavintų. Miestelėnai pasipriešino, ir sprendimas buvo pakeistas. Taigi, tiek Škotijoje, tiek daugumoje kitų pasaulio valstybių gruodžio pabaigoje ir toliau skamba Kalėdų giesmės, rengiamos prakartėlės ir girdimas palinkėjimas „linksmų Šventų Kalėdų“.
Tiesa, sunku pasakyti – kiek ši šventė vis dar gimsta prakartėlėje, o ne prekybų centruose. Ar jos pagrindinis herojus vis dar trapus kūdikis, o ne prabangus „Coca Cola“ karavanas, ar dovanų krepšį sunkiai pavelkantis Kalėdų Senelis?
Ką Kalėdos reiškia kiekvienam iš mūsų? Ar šventinės girliandos šviečia tik ant eglučių, ar Kalėdų šviesa sugeba prasiskverbti ir į širdį?
Kalėdos yra neabejotinai grakščiausia metų šventė, kai visi bent akimirkai leidžiame sau pasijusti vaikais, patikėti stebuklais, kai kasdieniai rūpesčiai ir bėdos tarsi apgobiamos šventės skara.
Na, o lietuviškas Kūčių vakaras – tai labiausiai į amžinybę įaugusi metų diena, pažadėtosios Rojaus bendrystės žemiškas atspindys: Kalėdaitį laužanti užstalės bendruomenė, prie metai iš metų tik per Kūčių vakarienę sugrįžtančiais patiekalais apkrauto stalo. Kai maistas įgauna sakralinę prasmę, kai svarbu ne tai, ką, bet su kuo valgai. Kai tuštėjančios vietos prie stalo primena, jog visi mes svečiai šioje žemėje. Tačiau kartu ir tai: kas įauga į širdį, tas išlieka amžinai.Kalėdos yra neabejotinai grakščiausia metų šventė, kai visi bent akimirkai leidžiame sau pasijusti vaikais, patikėti stebuklais, kai kasdieniai rūpesčiai ir bėdos tarsi apgobiamos šventės skara.
Krizė gali praretinti patiekalus, sumažinti dovanas, apiberti rūpesčiais, bet ji negali iš mūsų atimti nei Kūčių bendrystės, nei Kalėdų džiaugsmo. Tai sunaikinti galime tik patys, patikėję melu, jog visa tai tik žaidimas, tik šviesų šventės ritualas, nereikalinga prabanga.
Neapsigaukite, brangieji. Jei sudrumstoje kūdroje sunku įžvelgti žvaigždžių atspindį, tai nereiškia, jog žvaigždžių nebėra. Kalėdų stebuklo esmė visai ne ta, jog šventinę naktį prabyla gyvūnai, jog gauni dovaną, kurios tiek laukei, o tai, jog visatos Kūrėjas, užuot nubaudęs mus už mūsų silpnybes ir nuodėmes, nužengė į pasaulį kaip kūdikis, skelbdamas, jog išganymui nereikia pinigų ir galios, rūmų ir kariuomenių, jog viskas, kas svarbu ir tikra, gimsta iš silpnumo ir trapumo. Paradoksali Geroji Naujiena, kuri sunkiai dera prie mūsų kasdienių įpročių, gyvenimo planų ir sėkmingos karjeros sampratos. Mes bandome sau ir kitiems įrodyti, kad esame kažko verti, kolekcionuodami gėrybes ir galios ženklus, kovojame kasdienius mūšius. Tačiau viso to nereikia Kūdikiui Išganytojui, kuris gimsta laikų sutemose, atšiauriame ir skurdžiame kampelyje. Jam reikia mūsų širdžių, o ne piniginių. Šią Gerąją Naujieną nėra paprasta priimti, pripažinti jos gerumą.
Daug paprasčiau gyventi, tarsi nieko nebūtų įvykę ar užtrenkti Kūdikiui Išganytojui namų ir širdies duris, atiduoti Jį į kurį nors „gyvybės langelį“. Paprasčiau tikėti, jog išganymas – galia ir pinigai, mokėti Dievui duoklę, „pasamdyti“ Jį konkrečioms užduotims. Paprasčiau gailėtis savęs, skųstis prasta lemtimi ir aplinkinių kietomis širdimis. Paprasčiau manyti, kad Kūčių vakarienė tėra tik duoklė tradicijai, o Kalėdos – tik dar vienas laisvadienis.
Tačiau visa tai labai sunkus „paprastumas“, nuo kurio labai greitai pavargstame, kuris verčia gūžtis beprasmybės ir sunkumų akivaizdoje.
Kalėdos mus kviečia į kitokį gyvenimą. Jis nėra paprastas, tačiau prasmingas ir tikras. Tai gyvenimas dalijantis, rizikuojant vardan kitų, auginant širdį ir viliantis, jog kantri meilė gali ištirpdyti bet kokias kliūtis. Tai gyvenimas, į kurį žvelgiame tyromis kūdikio akimis, sugebančiomis matyti pirmapradį kūrinijos grožį, gydančiomis, o ne teisiančiomis, puoselėjančiomis, o ne kaltinančiomis.
Kalėdos – tai pasirinkimas ir kartu pagalba renkantis, nes kasdien esame kryžkelėje, kasdien renkamės arba iliuzijų pasaulį, arba trapumo ir vilties tiesą.
Kodėl turėtume džiūgauti per Kalėdas? Nes jau nesame vieniši, nes visada mums šviečia Betliejaus žvaigždė ir leidžia atrasti išeitį pačiose sudėtingiausiose situacijose.
Brangieji, neapsigaukite – tai nėra vien tik šviesų šventė – tai durys į stebuklingą pasaką, kuria tampa mūsų gyvenimas, jei tik sugebame į viską žvelgti trapaus kūdikio akimis.
