Reitingo kritimas yra signalas, kurio nereikėtų ignoruoti. Tačiau lygiai taip pat nereikėtų skubėti daryti išvados, kad Lietuvos ekonomika per vienerius metus staiga tapo nekonkurencinga.
IMD konkurencingumo vertinimą sudaro keturi vienodai sveriantys ramsčiai: ekonominės veiklos rezultatai, valdžios efektyvumas, verslo efektyvumas ir infrastruktūra. Kiekvienas – po 25 proc. galutinės pozicijos.
Lietuva šiemet prarado pozicijas praktiškai visose pagrindinėse IMD konkurencingumo kategorijose ir daugumoje subkategorijų. Vienintelė sritis, kurioje šalies vertinimas pagerėjo, buvo, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, mokesčių aplinka, kuri pasak analitikų, galėjo reikšmingai paveikti konkurencingumą.
Tai kas nutiko ne taip, kodėl toks ženklus kritimas?
Pirma – makroekonominis kontekstas. 2025 metai Lietuvai nebuvo lengvi. Infliacija, kuri 2025-aisiais vidutiniškai siekė 3,76 proc., o 2026-aisiais, turėtų dar paspartėti iki 4,5 proc., reikšmingai pablogino šalies ekonominės veiklos rodiklius. Aukštesnės energijos šaltinių kainos, karo Irane sukelta šoko banga, eksporto susilpnėjimas dėl prastos Vakarų Europos paklausos – visa tai pelnytai pateko į IMD duomenų bazę. Šie skaičiai nemeluoja. Be to, mažosios ekonomikos turi mažiau inertiškumo, greičiau ir stipriau reaguoja į pokyčius, tad net keli rodikliai gali lemti didelius pozicijų šuolius.
Antra – darbo jėgos kaštų ir produktyvumo „žirklės“. Ši problema gilesnė ir ne nauja. Nominalus darbo užmokestis Lietuvoje auga sparčiausiai tarp Baltijos valstybių – ir 2026-aisiais tempas nemažėja. Tai gerai darbuotojams ir gerai vartojimui. Tačiau kai darbo užmokestis auga greičiau nei produktyvumas, atsiranda vadinamasis vienetinių darbo kaštų spaudimas – verslas tampa mažiau konkurencingas eksporto rinkose. Tai buvo fiksuota jau prieš kelis metus, IMD tyrimas šią tendenciją tiesiog atspindėjo.
Trečia – verslo nuotaikų komponentas. Beveik trečdalis IMD reitingo priklauso nuo vadovų apklausos – tai subjektyvi, bet reikšminga dalis. Karo grėsmė, politinė rizika regione, diskusijos dėl mokesčių didinimo – visa tai galėjo paveikti verslo vadovų nuotaikas ir Lietuvos įvaizdį, nors realūs struktūriniai rodikliai to gali ir nerodyti.
Vertinant rezultatus, verta prisiminti ir kitą faktą. Dar prieš metus Lietuva šiame pačiame reitinge buvo pasiekusi geriausią rezultatą savo istorijoje. Tuomet buvo akcentuojamas inovacijų ekosistemos augimas, pažangių verslų plėtra ir skaitmeninės transformacijos pažanga. Sunku patikėti, kad visa tai būtų išnykę per vienerius metus. Todėl vien vietos pokytis reitinge negali būti laikomas galutiniu Lietuvos ekonominės būklės vertinimu.
Lietuva šiemet nėra vienintelė „paslydusi“ valstybė. Ženkliai smuko Rumunija, Indonezija, Omanas, Pietų Afrika. Net ilgus metus konkurencingiausia pasaulio ekonomika laikyta Šveicarija prarado pirmąją vietą. Tai rodo, kad dabartinėje geopolitinėje ir ekonominėje aplinkoje net stiprios ekonomikos tampa jautresnės investicijų srautų pokyčiams, verslo pasitikėjimo svyravimams ir tarptautiniam neapibrėžtumui.
Neatsitiktinai šių metų IMD tyrimo autoriai pabrėžia, kad pasaulinio neapibrėžtumo laikotarpiu konkurencingiausios tampa ne būtinai didžiausios ar „pigiausios“ ekonomikos, o tos valstybės, kurios turi stiprias ir patikimas institucijas. Būtent institucijų kokybė padeda verslui lengviau prisitaikyti prie geopolitinių sukrėtimų, prekybos konfliktų ir ekonominių krizių.
Todėl į šį reitingą siūlyčiau žiūrėti kaip į perspėjimą, o ne nuosprendį. Vieneri metai dar nesukuria tendencijos, tačiau 13 pozicijų kritimas yra per didelis, kad jį būtų galima ignoruoti. Reikia analizuoti konkrečias priežastis, identifikuoti silpnąsias vietas ir ieškoti sprendimų.
Konkurencingumas nėra tik vieta reitingo lentelėje. Konkurencingumas – tai šalies gebėjimas rytoj uždirbti daugiau nei šiandien ir išlaikyti atsparumą neapibrėžtumui. Todėl svarbiausias klausimas nėra, kodėl šiemet nukritome 13 pozicijų žemyn. Svarbiausias klausimas – ar priimami sprendimai padės Lietuvai po penkerių metų būti produktyvesnei, inovatyvesnei ir turtingesnei nei šiandien.
