Tuo metu pati ministrė teigia, kad trūksta teisinio aiškumo, kaip tuos sudėtingus sprendimus įvykdyti. Tačiau gal visgi trūksta tik noro? Gi perfrazuojant ministrę, partnerystės įregistravimas yra „ta pati panelė, tik kita suknelė“, kalbant apie šeimos sąvoką, ir taip jau nutiko, kad bendrai šeimos registruose atsiranda, o štai tos pačios lyties – niekaip.
Tiems, kas nežino, aiškinu, o kas žino – primenu, kad teisingumo ministrė Rita Tamašunienė nesutinka, kad jos vadovaujama ministerija turi vykdyti jau priimtus teismų sprendimus įregistruoti tos pačios lyties partnerystes, teigdama, kad teismų praktika skiriasi ir dėl to neaišku, ką daryti. R.Tamašunienė nusprendė teismų sprendimus skųsti aukštesnės instancijos teismams.
„Ministrė, matyt, nori pasitikrinti vieną ar kitą dalyką, kad įsitikintų, kuria geriau linkme judėti, nes ir tarp mūsų čia viduje Vyriausybės ginčų buvo kokiai institucijai priskirti patį partnerystės registravimą“, – praėjusią savaitę Žinių radijui pareiškė premjerė Inga Ruginienė, tartum pasiūlydama ministrei užnugarį nuo krentančių kritikos akmenų.
Šiame tekste pasistengsiu paaiškinti, kodėl toks argumentavimas – nei teisinis, nei logiškas, o paremtas politine ideologija, nukreipta prieš LGBTQ+ asmenų lygiateisiškumą.
Pradėkime nuo to, kad Lietuva yra valstybė, kurioje Konstitucinis Teismas (KT) priminė, kad negalima diskriminuoti tos pačios lyties porų, o bendrosios kompetencijos teismai jau registruoja partnerystes ir dalis sprendimų įsiteisėję.
Tačiau Teisingumo ministerija vis dar vaidina, kad ieško instrukcijos, kaip įjungti šviesą kambaryje, kuriame dega lemputė.
Lietuva yra valstybė, kurioje Konstitucinis Teismas priminė, kad negalima diskriminuoti tos pačios lyties porų.
„Teisingumo ministerija nagrinėjo teisinį reguliavimą ir vertino įvairius būdus dėl partnerystės registravimo, rengė atitinkamus teisės aktų projektus ir analizavo atitinkamų registrų funkcionalumų sukūrimo finansinius kaštus, technines galimybes ir priėjo išvados, kad šiuo metu partnerystės registravimas nėra įmanomas“, – šią savaitę komentare jarmo.net nurodė ministerija.
Ministerijos valdininkams su politinės vadovybės paliepimu aiškinant, kad „technologiškai sudėtinga“, „teisiškai neaišku“ ir „institucijos dar tariasi“, tikrai verta pasižiūrėti į biudžeto eilutes, kadangi skaitant tokį graudenantį ministerijos komentarą galima susidaryti įspūdį, jog institucija įsprausta į kampą: tarsi ir norėtų įgyvendinti teismo sprendimą, tačiau neturėtų tam nei techninių, nei administracinių galimybių.
„Teisingumo ministrė Rita Tamašunienė ne kartą yra pabrėžusi, kad teismo sprendimus būtina gerbti, tačiau šiuo atveju nėra aiškios, o svarbiausia vientisos teisminės praktikos. Teisingumo ministerija negali veikti ultra vires principu, kol nėra įstatyminio pagrindo“, – priduriama ministerijos komentare.
Tačiau skaičiai piešia visai kitokį vaizdą. 2026 m. šiai ministerijai numatyta skirti 165,5 mln. eurų asignavimų – tokį biudžetą dar praėjusių metų gruodį palaimino Seimas. Tai reiškia, kad kalbame ne apie instituciją, kuri vos galą su galu suduria ar neturi resursų įgyvendinti pokyčių, o apie ministeriją, disponuojančią reikšmingomis viešosiomis lėšomis ir administraciniais pajėgumais.
Tuo metu ministerijos prižiūrimas Registrų centras 2026 m. planuoja gauti apie 77,2 mln. eurų pardavimo pajamų, kaip tai numatyta centro 2026-2029 m. veiklos strategijoje. Tai svarbu todėl, kad būtent ši institucija valdo pagrindinius valstybės registrus ir informacines sistemas, dėl kurių ir aiškinama apie tariamą technologinį sudėtingumą.
Todėl manau, kad esant tokioms milžiniškoms lėšoms kalbame ne apie galimybių nebuvimą, nes juk būtų išties labai prastai, jeigu valstybė, kuri sugeba administruoti milijonines mokesčių sistemas, nekilnojamojo turto registrus, europines duomenų bazes ir skaitmeninę infrastruktūrą, nebesugebėtų sukurti IT sistemos dviem žmonėms ir įrašyti juos į partnerystės registrą.
Tad bėda greičiausiai kita: ministerijos vadovybė nenori rasti būdų ir nesiekia parengti teisės aktų ar analizuoti galimybių.
Mano vertinimu, kalbame apie politinės valios stoką nustatyti žmogaus teises kaip prioritetą ir skirti dalį turimų resursų teismo sprendimui įgyvendinti.
Juolab ir teisinio aiškumo čia seniai pakanka.
2025 m. balandžio 17 d. nutarime KT pasakė: valstybė negali diskriminuoti tos pačios lyties porų (remiantis Konstitucijos 29 str.) ir dėl to Civilinio kodekso nuostata, numatanti partnerystę tik tarp vyro ir moters, prieštarauja Konstitucijai.
Prieš tai KT yra konstatavęs, kad šeimos samprata yra lyčiai neutrali (2019 m. sausio 11 d. nutarimas, 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas), primindamas, kad šeima sudaroma ne tik santuokos, bet ir kt. pagrindais: „<...> konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto; <...> konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi <...>“.
Tad šeimos samprata nebėra tradicionalistų rengiama pseudofilosofinė diskusija prie sekmadienio kavos. Ir tai nėra „gal dar pasitarkime“. Ši sąvoka išaiškinta aukštą teisinę galią turinčiais nutarimais, o valstybės pareigūnai privalo vykdyti teismų sprendimus.
Juk ir Konstitucijos 6 str. numato, kad pagrindinis šalies įstatymas yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas.
O ministrė R.Tamašunienė, padėjusi ranką ant Konstitucijos, prisiekė „vykdyti Konstituciją ir įstatymus“.
Deja, man atrodo, kad ši teisingumo ministrė negerbia Konstitucijos 29 str. nuostatos, numatančios, kad „įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs“, nes ne kas kita, o būtent ji su savo pasirinktais viceministrais šiuo metu labai ilgai stovi ant bėgių, žvelgia į teismų išaiškinimus beigi sprendimus dėl partnerystės, ir mosikuodama rankomis tikisi, kad gal traukinys sustos iš pagarbos jos priešiškai ideologijai.
„Susidariusi situacija niekam nėra maloni – teismai priima skirtingus sprendimus su skirtingais įpareigojimais, adresuotais tai Civilinės metrikacijos skyriams, tai Registrų centrui, tai ministerijai, tai bendrai Lietuvos Respublikai. Yra didelis nenuoseklumas ir tai susiję su tuo, kad nėra įstatyminės partnerystės registravimo tvarkos, kurią Teisingumo ministerija ir kitos institucijos turėtų įgyvendinti“, – buvo teigiama jarmo.net perduotame Teisingumo ministerijos komentare.
Tokiame pareiškime slypi didžiulė loginė skylė. Teisingumo ministrei būtų gerai suprasti, kad teismų sprendimų adresatai skiriasi priklausomai nuo bylos pobūdžio ir procesinės situacijos, tad taip, kartais teismai išties taiko skirtingus įgyvendinimo mechanizmus. Civilinės teisės sistemoje tai yra normali praktika ir tai jokiu būdu nereiškia, jog sprendimų negalima vykdyti.
Be to, tokiame ministerijos argumente slypi ir institucinės atsakomybės perkėlimas. Teigiama, kad problema kyla dėl to, jog nėra įstatyminės tvarkos, tačiau būtent čia Konstitucinis Teismas jau yra konstatavęs, kad esama Civilinio kodekso nuostata prieštarauja Konstitucijai, o tai reiškia, kad teisės spraga nėra „nežinomybė“ ir valstybė turi pareigą ją užpildyti, o ne ja remtis kaip neveikimo pateisinimu.
Ir vargu, ar ministerija gali naudoti savo pačios neveikimą kaip argumentą prieš sprendimo įgyvendinimą.
Juolab, kad Konstitucinis Teismas sprendimą dėl partnerystės priėmė praėjusių metų pavasarį, tad lieka nežinia, o ką veikė ministerija, kad iki šiol atsirastų partnerystės registras, jeigu esami nėra tinkami.
Tad išvertus iš biurokratinės kalbos ministerijos vadovybės komentarą į žmonių kalbą, jis reiškia: „Mes neturime politinės valios vykdyti tai, ką pasakė teismai“.
Ir svarbu dėl tokios tikrosios motyvacijos neapsimesti nustebusiais.
Teisingumo ministerijai vadovaujanti R.Tamašunienė nėra žmogus, kuris vieną rytą atsibudo ir netikėtai sugalvojo kovoti prieš LGBTQ+ teises.
„Sieksime, kad (tos pačios lyties asmenų poros) nebūtų sulyginamos su prigimtine šeima ir su prigimtinės šeimos teisėmis, kalbant apie vaikus ir panašiai“, „Ar aš atnešiu tokį Partnerystės įstatymą, kokio laukia LGBT bendruomenė, tai tikrai ne“, – tai tik pora ministrės pasisakymų vien šioje Seimo kadencijoje.
Anoje (2020-2024 m.) kadencijoje R.Tamašunienė taip pat nevengė papilti benzino į laužą, siekdama atbaidyti tuometinius valdančiuosius nuo partnerystės/civilinės sąjungos įstatymų priėmimo.
„Nepalaikome tos idėjos, suprantame, kad tai ta pati panelė, tik kita suknelė“, – 2022 m. kalbėjo ji, Seime pristačius Civilinės sąjungos įstatymo projektą po nesėkmingo bandymo pateikti Partnerystės įstatymą.
Tad galiu drąsiai konstatuoti, kad socialdemokratų premjerė I.Ruginienė šią politikę paskyrė jau po to, kai ji nuosekliai pasisakydavo prieš partnerystę (dėl to, nes siekė, kad tos pačios lyties poros įstatymuose nebūtų prilygintos šeimoms).
Tai patvirtina ir pati ministrė, praėjusių metų spalį atvirai pareiškusi: „Man atrodo, socialdemokratai neturėtų dabar klausimą taip kelti todėl, kad jie iš pat pradžių, pasikvietę Lietuvos valstiečių žaliųjų ir Krikščioniškų šeimų sąjungos frakciją į koaliciją, žinojo mūsų poziciją. Dėl to yra gimęs priedas prie koalicinės sutarties, kur vertybiniais klausimais mūsų palaikymas, balsavimas, darbai nebus tokie, kokių norėtų socialdemokratai. Tos sąlygos jiems tiko“.
Todėl I.Ruginienės argumentas, kad jos paskirta ministrė tik siekia teisinio aiškumo, skamba taip, lyg žmogus, padegęs namą, šiuo metu aiškintų, kad tiesiog norėjo pasitikrinti, ar tikrai veikia dūmų detektorius.
R.Tamašunienė teisi, sakydama, kad premjerė nusprendė ją skirti teisingumo ministre, žinodama, kaip ši tą teisingumą dalies Lietuvos žmonių atžvilgiu įsivaizduoja, ir suprasdama, kad po jos pačios paskirtos ministrės iniciatyvų prieš partnerystę bus sunku pasikviesti ministrę ant kilimėlio ir jai priminti, kad Vyriausybės programos žmogaus teisių skyriuje (konkrečiai – 464 punkte) įsipareigojama kovoti prieš LGBTQ+ asmenų diskriminaciją. Juk sudarydami koaliciją, socialdemokratai puikiai numatė išimčių dėl tokių ir panašių punktų. Susitarė nesutarti, kitaip tariant.
Be kita ko, R.Tamašunienė viceministre paskyrė Kristiną Zamarytę-Sakavičienę (buvusią Laisvos visuomenės instituto direktorę), kurios tekstą anuometinė Žurnalistų etikos inspektorė buvo pripažinusi pažeidžiančiu įstatymą. Priminsiu: homoseksualūs žmonės ten buvo lyginami su onkologiniais ligoniais ir alkoholikais, pasakojamos fantazijos apie šimtus partnerių.
Premjerė šito, mano žiniomis, neaptarė su ministre, bet labai gražiai pasifotografavo su LGBTQ+ aktyvistais ir žmogaus teisių organizacijų vadovais, kai susitiko su jais 2025 m. spalį Vyriausybėje.
Visame šiame kontekste absurdiškai atrodo premjerės bandymas vaizduoti, kad čia vyksta kažkoks neutralus institucinis ginčas.
Ne, čia nevyksta ginčas dėl kompetencijų. Mano galva, ministerijos vadovybė jau anksčiau labai aiškiai paskelbė karą prieš LGBTQ+ žmonių teisių įgyvendinimą ir to nematyti yra stručio taktika kišti galvą į smėlį tikintis, kad situacija išsispręs.
O gal piromanas, paskirtas ugniagesių vadu ir po to aiškinantis, kad jis į darbą atsinešė benzino kanistrą tik ieškodamas priežasčių, kodėl gaisrai kyla ir dėl ko juos būtina gesinti, gal tikrai to klausia nuoširdžiai, tiesa?
Jei Vyriausybės vadovė po mano išvardytų argumentų nesupranta, kad jos paskirta ministrė kovoja su LGBTQ+ asmenimis, teismais ir pačia Konstitucija, lieka tik dvi galimybės: arba ji sąmoningai apsimeta nesuprantanti, arba jai katastrofiškai trūksta politinės nuovokos.
Abiem atvejais situacija atrodo prastai.
