Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Julius Naščenkovas: Britai ES laidoja ar gelbsti?

Šaltinis: 15min
0
A A

Julius Naščenkovas Kai Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Davidas Cameronas primygtinai kviečia (o nediplomatine kalba – reikalauja) įvertinti projekto „Europos Sąjunga“ sėkmę ir peržiūrėti ES ateitį, supranti, kad situacija yra rimta. Permeskite akimis vertinimų spektrą ir jūs: įsitikinsite, kad viskas priklauso nuo vertintojo lūkesčių, o leitmotyvas – neišsemtas potencialas.

Tiesa, „neišsemtas potencialas“ man primena tūkstančius migrantų, metančius burtą per Viduržemio jūrą – pačius laimingiausius išsėmė. O kas išsems Sąjungos problemas, kurių sąrašas – toks išsamus, kad paminėsiu tik kelias charakteringiausias.

Taip dažnai linksniuojama Ukrainos situacija neatsitiko be ES indėlio – iki reklaminių renginių supaprastintos užsienio politikos, kurioje nuvertinti ir suprimityvinti buvo visi, partneriai ir konkurentai. Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai tai, deja, patvirtina: jėgų dėlionę ir įtakos zonas užsimota pakeisti per spaudos konferencijas.

Valiutos politika – ar kas nors dar gali suskaičiuoti, kiek kartų Vokietija naudojosi euro svyravimu savo prekių eksportui pagerinti? Kiek kartų Berlynas savo nacionalinių rinkų gerovę kūrė visos Europos sąskaita?

Valiutos politika – ar kas nors dar gali suskaičiuoti, kiek kartų Vokietija naudojosi euro svyravimu savo prekių eksportui pagerinti?

Jei jau apie sąskaitas prabilome: netrukus reikės iškraustyti Graikiją už nesumokėtas skolas. Iškraustyti ir užkalti Europos lopšio langus – ar tai sustiprina tarpusavio pasitikėjimą ir gerina reputaciją?

Štai reputacija: ES turi idealią progą pasitikrinti, kiek ji iš tikrųjų yra skirta ES piliečių gerovei kurti ir kiek – konsoliduoti kapitalą. Turiu mintyje TTIP, sprendimą, kaip Europa prekiaus su JAV. ES vadovybė turi pasirinkti, kiek bus nuleista kokybės kartelė vardan pigios produkcijos iš už Atlanto.

Vardinant tokius problematiškus klausimus strateginė pauzė atrodo labai reikalinga. Bet geriausia, kas gali iš tokios pertraukėlės išeiti, tai pripažinimas sau, kad padėtis ES netenkina, kad valstybės narės turi rasti valios bendram sutarimui ir bendram sprendimui.

Ar įmanomos permainos Sąjungos lygmeniu be pokyčių Sąjungos narėse – žinant, kad dažnu atveju pokyčiai valstybėse turi būti radikalūs?

Nors ir reikšmingas šis tarpusavio susipratimas, nors ir skambu „turėti valią“, bet tiesa tokia: tai tik prielaidos permainoms. Ar įmanomos permainos Sąjungos lygmeniu be pokyčių Sąjungos narėse – žinant, kad dažnu atveju pokyčiai valstybėse turi būti radikalūs?

O dabar įsivaizduokite, kad tie, kurie kviečia suabejoti ES raidos strategija, nusprendžia skęsti pasroviui. Pasako: „tebūnie“ ir su visais tikisi geriausio – gal net atsisako ruoštis blogiausiam scenarijui. Kokia tikimybė, kad viskas pasibaigs geriausiu įmanomu būdu – t.y. politinė ir ekonominė sąjunga ne tik nesibaigs, bet ir neš vis didesnę vertę jos narėms?

Net jeigu tokia tikimybė ir verta aptarinėjimo, ar tykus vylimasis laimingo atsitiktinumo yra ta pozicija, kurią Europos Sąjunga nori užimti? Jei jau ES tikisi būti geopolitinė ir ekonominė lyderė, ar nevertėtų kaip tokiai ir elgtis: į save žiūrėti kritiškai, grėsmes ne ignoruoti, o spręsti dar gerokai iki žalos stadijos.

Tokiu atveju D.Camerono ne tik kad nepavadinsi ES duobkasiu, atvirkščiai, jo reikalavimas iš naujo įvertinti esamą situaciją ir strategiją gali būti tai, kas išgelbės ES nuo labai nešlovingo scenarijaus.

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min