Bloga žinia po vieną nevaikšto: A.Zuoko palikimu turėję likti projektai atakuojami ir uždarinėjami, o buvusio Vilniaus mero kova dėl valdžios panašėja į kovą dėl išlikimo.
Dviejų liberalų – absoliutaus praktiko ir neabsoliutaus teoretiko – susidūrimas savivaldoje leidžia mums stebėti, kaip konkuruoja dvi tos pačios DNR turto, valdymo ir įtakos filosofijos.
Jeigu A.Zuokas gyveno pagal moto „į priekį nesižvalgant atgal“, tai dabartinio Vilniaus mero Remigijaus Šimašiaus moto apibendrinu taip: „kuo mažiau atsakomybių – tuo daugiau sėkmės“.
Dviejų liberalų – absoliutaus praktiko ir neabsoliutaus teoretiko – susidūrimas savivaldoje leidžia mums stebėti, kaip konkuruoja dvi tos pačios DNR turto, valdymo ir įtakos filosofijos.
A.Zuoką toks moto atvedė prie projektų, kurių prioritetas – ne tiesioginė finansinė grąža, o įvaizdis. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad šiame post-kažkas pasaulyje netiesioginės vertės, reputacija ir įvaizdžiu matuojamos grąžos gali būti gerokai reikšmingesnės, nei užfiksuotos konkrečiu euru.
R.Šimašiaus atveju svarbiau ne kur jį atvedė pasirinktas moto, bet kaip moto jį riboja. Juk grėsmės ir trūkumai gali būti (o ir dažnai yra) pelningiausios ir sėkmingiausios strategijos prielaidos – bet ne R.Šimašiaus praktikoje.
Ar galima rašyti, kad A.Zuokas labiau domėjosi savo gerove negu Vilniaus ir vilniečių? Man įsiminė posakis „Zuokas per ambicingas, kad vogtų“ – iš tikrųjų atrodo, kad karjera buvo absoliutus prioritetas ir dėl to buvo padaryta gausybė kompromisų. Kiek iš jų buvo teisėti kompromisai, o kiek – nusikalstami?
Buvęs teisingumo ministras apie nusikaltimo elementą kalba nederamai miglotai. „Afera“ – toks buvo prezidentūros jam deleguotas terminas. Kas tai: baltos eilės ar eilute į prokuratūrą? Štai citatos iš naujausio R.Šimašiaus interviu: „viešųjų ryšių išskaidrinimas“, „žiūrint į kai kuriuos pastatytus projektus, kurie buvo pinigų eikvojimo mašinos“, „verslo melžimas vieno verslo naudai“, „Vilniaus šilumos tinklų“ generalinis direktorius, paklausus, kodėl paskolino „Air Lituanica“ sako, kad tai buvo politinis sprendimas, kad jį privertė“, „kai kuriais atvejais pinigus pervedinėjo be tarybos sprendimų“.
A.Zuoko kryžius yra ne tik skolose paliktas miestas, bet ir nesuvokimas, kad valstybė gali verstis tik pelno nesiekiančia, viešą interesą tenkinančia, veikla. Nekokie ir teisininkai, jam patarinėję, bet dėl šito neįspėję.
Ar A.Zuoko makiavelišką įtakų vadybą pakeitus pasyvesne R.Šimašiaus vasalų-senjorų taktika vidutinio vilniečio gyvenimo kokybė ir tos kokybės perspektyva pasikeis? Laiko – prašo R.Šimašius, o aš prašau geresnės strategijos miestui.
