Dabar populiaru
Sužinokite daugiau
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Julius Naščenkovas: Teisė į karą

Šaltinis: 15min
0
A A

Julius Naščenkovas Politikai, gavę iš mūsų mandatą organizuoti visuomenės gyvenimą jos nariams naudingiausia forma, nusprendė, kad jiems leistina dalinti licencijas žudyti.

Be abejo, teisė į karą šiandien parduodama kitaip: piliečio pareiga, valstybės gynyba. „Vardan tos“ – labai teisingai įpakuota idėja: lengva pritraukti gausias emocines investicijas, o tokios visada ginamos aršiausiais. Ne kitaip ir vykdoma primityvi, kruvinai nuvalkiota priešinimo programa: arba tu esi licencijuotas žudikas valstybės vardu, arba išdavikas.

„Licencijuotas žudikas valstybės vardu“, kaip supratote, kareivis, kuriam suteikta teisė žudyti kitus tokius licencijuotus.

Tačiau kareivis „aš žudau“ nesako, jis sako: „aš ginuosi“. Kyla klausimas dėl gynybos efektyvumo: ar nėra geriausia gynyba – puolimas? Ar gynyba nebūtų sėkmingesnė pasitelkus prevencinius smūgius?

„Licencijuotas žudikas valstybės vardu“, kaip supratote, kareivis, kuriam suteikta teisė žudyti kitus tokius licencijuotus.

Paklausiu kitaip: ar, teisinant karą, įmanoma neatsiremti į Hugo Grotius teoriją, palaiminančią pirmąją ataką tam, kad būtų išvengta tolimesnių karinių veiksmų? Šitą teoriją Kremlius taiko tiesiogiai, sakydamas, kad NATO personalas ir Aljanso šalių praktikuojama politika yra grėsmė jai – ir į grėsmę atsako agresija. Kieno sėkmės istorija tai po amžių vadins istorikai?

Dar ne viskas, yra ir sudėtingesnių klausimų. Ką gins licencijuoti žudikai? Valstybę? Globalių rinkų ir realybę diktuojančių finansinių srautų epochoje apie valstybes galime kalbėti olimpinių žaidynių vėliavų parado kontekste, ne daugiau. Tautą? Nežinau, kiek šauktinių ar savanorių turi būti Lietuvos kariuomenėje, kad atsikratytume sparčiai nykstančios tautos etiketės.

Tačiau aš suprantu, kalba eina apie priešą, kuris peržengia Lietuvos Respublikos sienas. Už savo žodžius atsakomybę prisiimantis apžvalgininkas rašė, kad rusai patiria džiaugsmo akimirkas, kai sapne jų tankai važiuoja per Lietuvą ir lietuvius. Prisiekiu viskuo, netikiu, kad tokioje situacijoje bent vienas neitų ginti savo genties – kas su ašaromis, kas su pasitenkinimu, bet eitų tokia absoliuti dauguma, kad net galvoti priešingai neverta.

Taip jau yra su galvojimu: jis prasideda vėliau. Išskerdę priešus ir palaidoję išskrestus galvotume tada ir mes – rašau „mes“ būdamas tikras, kad „mūsų“ jau nebebūtų – kodėl tai atsitiko? Ir tik kontūzytas nepaklaustų garsiai, ar tie, kuriems buvo patikėta vadovauti valstybei, padarė viską, kad karo nebūtų?

Šiandien aš matau, kad, atvirkščiai, daroma beveik viskas, kad karas būtų. Manote, meluoju? Paklauskite, kiek procentų biudžeto buvo investuota į pagalbą rusų tautai, į pagalbą Kremliaus opozicijai? Investicijos į šautuvus žudo, o investicijos į planšetes kuria – tiesa tai ar melas? Kokia klaida nesuprasti, kad „priešas – Kremlius“ ir „priešas – rusų tauta“ yra du labai skirtingi dalykai! Ar atkreipėte dėmesį, kaip mūsuose greitai buvo nutildyti racionalūs balsai, raginę atskirti Vladimirą Putiną, Rusiją ir rusus?

Racionalūs šito teksto kritikai sakys, kad reikia derinti ir šalies gynybą, ir pagalbą tautoms, įkalintoms savo valdžių. Tuo tarpu patys įžvalgiausi primins, kad būtent demokratinę pagalbą tos valdžios mato kaip agresiją ir puolimą.

Ką gi, sveiki atvykę į pasaulį, kuriame viskas komplikuota. Kuriame nėra vien tik žudyti arba žūti, patriotas arba priešas, neapykanta ar absoliuti meilė. Nėra paprasta neapakti nuo tokio margo vitražo, ypač kai patys žalingiausi gyvenimo ritmai užliūliuoja savo supaprastintomis instrukcijomis ir atsakymais, panašiais į komandas. Bet juk mes lengvo ir neieškome!

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Parašykite atsiliepimą apie 15min