Sekite 15min Google
Šis klausimas nėra retorinis. Seime surengta diskusija apie itin gabių vaikų atpažinimą ir ugdymą atskleidė paradoksą: Lietuvoje turime mokslininkų, metodikų, sėkmingai veikiančių gabių vaikų ugdymo centrų, mokytojų iniciatyvų, galime remtis viso pasaulio patirtimi – bet vis dar laužome galvas, kaip užtikrinti, kad gabus vaikas būtų laiku pastebėtas ir gautų tinkamą ugdymą pagal gabumus, nepriklausomai nuo to, kurioje Lietuvos mokykloje mokosi.
Man ši diskusija patvirtino vieną esminį dalyką: mūsų problema šiandien yra ne idėjų, o jų įgyvendinimo ir tęstinumo stoka.
Gabių vaikų ugdymas – ne privilegija
Ilgą laiką švietimo politikoje daug dėmesio skyrėme mokiniams, susiduriantiems su mokymosi sunkumais. Tai svarbu. Tačiau turime pripažinti, kad individualizuotas ugdymas reiškia ir dėmesį kiekvieno vaiko galimybėms, įskaitant ir tuos, kurių gebėjimai pranoksta įprastą ugdymo programos lygį.
Tiesa, gabus vaikas – nebūtinai dešimtukininkas ar olimpiadų laimėtojas. Jam gali būti nuobodu pamokose, mokyklos aplinka ne visada motyvuoja tokius vaikus pasirodyti visu pajėgumu, pagaliau, vaikas gali nepasitikėti savimi ar tiesiog neišnaudoti savo gebėjimų.
Būtent tokius atvejus diskusijoje akcentavo mokslininkai: kai vaiko gebėjimai neatsispindi mokymosi rezultatuose arba kai vaikas ne tik pasižymi dideliu potencialu, bet ir turi specialiųjų ugdymosi poreikių (vadinamasis dvejopas išskirtinumas).
Todėl gabumų atpažinimas negali apsiriboti pažymių vidurkiu, vienu testu ar subjektyviu mokytojo vertinimu. Reikia profesionalių, mokyklai prieinamų metodų ir specialistų pagalbos.
Svarbu pabrėžti, kad dėmesys itin gabiems vaikams nereiškia vaikų „rūšiavimo“ į gabius ir negabius. Talentai, gabumai yra mūsų visų turtas, tad negalime sau leisti jo prarasti. Be to, čia kalbame apie vaikų galimybes ir šansus, kurių jie neturėtų prarasti, pvz., dėl nepalankios aplinkos.
Mokytojo entuziazmas negali pakeisti valstybės atsakomybės
Diskusijos dalyviai pabrėžė mokytojų vaidmenį rengiant gabius mokinius olimpiadoms, konsultuojant po pamokų, parenkant sudėtingesnių užduočių, padedant dalyvauti konkursuose. Tačiau pernelyg dažnai visa tai priklauso nuo asmeninės pedagogo iniciatyvos ir papildomo darbo.
Jeigu iš mokytojo tikimės individualaus darbo su gabiu mokiniu, privalome sudaryti sąlygas tuo užsiimti. Pedagogų darbo krūvio sandaroje būtina numatyti ir finansuoti tokias konsultacijas, kartu užtikrinant specializuotą kvalifikacijos tobulinimą ir metodinę pagalbą.
Ne mažiau svarbu užtikrinti ir ugdymo tęstinumą. Neatrodo normali situacija, kai pradinėse klasėse gabumais pasižymėjęs ir kryptingai ugdytas vaikas penktoje ar devintoje klasėje netenka jam reikalingos pagalbos vien todėl, kad pradėjo mokytis kitoje mokykloje arba dėl to, kad pasikeitė mokytojas.
Talentai gyvena ne tik didmiesčiuose
Ilgametė darbo savivaldoje patirtis man leidžia aiškiai pasakyti: vaiko galimybės atskleisti savo gabumus neturi priklausyti nuo to, kur jis gyvena ir kokios jo šeimos finansinės galimybės.Gabus vaikas Alytuje, Telšiuose, Šakiuose ar mažame Lietuvos miestelyje turi turėti tokias pat galimybes augti ir tobulėti kaip ir didmiesčio vaikas. Tačiau šiandien regionuose vis dar trūksta specializuotų pedagogų, individualaus ugdymo galimybių ir papildomų veiklų.
Diskusijoje pristatytos Kauno, Alytaus ir kitų savivaldybių patirtys parodė, kad gerų sprendimų jau turime. Mūsų užduotis – užtikrinti, kad jie būtų prieinami vaikams visoje Lietuvoje. Todėl turime ieškoti būdų stiprinti gabių vaikų ugdymą regionuose, skatinti mokyklų bendradarbiavimą su universitetais, plėtoti nuotolinę mentorystę ir sudaryti sąlygas savivaldybėms perimti pasiteisinusius modelius.
Svarbiausia, kad galimybė ugdyti gabumus nepriklausytų nuo šeimos finansinių išteklių. Valstybė neturėtų palikti tėvams vieniems spręsti, kaip finansuoti vaikui reikalingas programas, keliones į konkursus ar specializuotas konsultacijas.
Kaip Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, inicijuosiu parlamentinę kontrolę. Sieksiu, kad ministerija, Nacionalinė švietimo agentūra, savivaldybės ir mokyklos pateiktų ne tik planus, bet ir konkrečius rezultatus: kiek mokyklų naudojasi parengtomis priemonėmis ir kiek vaikų iš tiesų gauna jų gebėjimus atitinkantį ugdymą.
Matau keturias svarbiausias veiklos kryptis. Pirma, turime įvertinti, ar gabių vaikų atpažinimo ir ugdymo galimybės vienodai prieinamos visose savivaldybėse.
Antra, būtina sudaryti sąlygas mokytojams individualiai dirbti su gabiais mokiniais: reikia išspręsti šio darbo krūvio ir finansavimo klausimus.
Trečia, turime stiprinti mokyklų, savivaldybių, švietimo pagalbos specialistų ir universitetų bendradarbiavimą, kad vaikai gautų nuoseklią pagalbą.
Ketvirta, būtina užtikrinti ilgalaikį finansavimą, kad gabių vaikų ugdymas netaptų tik laikinu projektu, pasibaigiančiu kartu su Europos Sąjungos parama.
Jeigu paaiškės, kad esamas teisinis reguliavimas trukdo įgyvendinti šiuos sprendimus, inicijuosiu reikalingų teisės aktų pakeitimų svarstymą.
Nemanau, kad kiekvienai problemai spręsti reikia kurti naują instituciją ar programą. Pirmiausia turime pasirūpinti, kad jau turimi ištekliai, žinios ir gerosios patirtys veiktų kaip viena sistema.
Galiausiai turime prisiminti: valstybės atsakomybė prasideda ne tada, kai vaikas laimi olimpiadą. Ji prasideda gerokai anksčiau – kai jo gabumai dar tik ryškėja, kai jam labiausiai reikia dėmesio, paskatinimo ir galimybės augti. Nė vienas vaikas neturi prarasti savo galimybių vien todėl, kad gimė ar auga ne didmiestyje.
O valstybė neturi prarasti nė vieno talento vien todėl, kad laiku nesugebėjo jo pastebėti ir padėti jam atsiskleisti.
