Telefonų naudojimo mokykloje, socialinių tinklų ir interneto naudojimo poveikio vaikams klausimus jau kurį laiką svarstome Seimo Švietimo ir mokslo komitete, bet į šią problemą žvelgiu ne tik kaip šio komiteto pirmininkė, bet ir kaip mama, auginanti paauglį sūnų. Kaip ir daugelis tėvų, kasdien matau, kokią didelę įtaką jaunų žmonių gyvenimui daro socialiniai tinklai. Jie suteikia galimybių bendrauti, mokytis, kurti, tačiau negalime negirdėti ir vis daugiau klausimų dėl rizikų, vaikų saugumo ir neigiamo poveikio sveikatai ir vystymuisi.
Pastaraisiais metais vis daugiau mokslinių tyrimų atkreipia dėmesį, kad intensyvus socialinių tinklų naudojimas ir vaikų emocinė sveikata akivaizdžiai susiję – vis daugiau vaikų miego kokybės, dėmesio koncentracijos ir bendros savijautos problemų. Tai nereiškia, kad socialiniai tinklai savaime yra blogis. Tačiau perteklinio interneto poveikio negalime ignoruoti, ypač kai kalbame apie dar besiformuojančią vaiko asmenybę.
Dar daugiau nerimo kelia tai, kad socialiniai tinklai tampa ne tik bendravimo, bet ir manipuliacijų erdve. Čia vaikai susiduria su patyčiomis, dezinformacija, sukčiavimu, seksualiniu priekabiavimu ir kitais pavojingais iššūkiais, o pastaruoju metu vis dažniau girdime ir apie nepilnamečių verbavimo atvejus. Teisėsaugos institucijos ne kartą įspėjo, kad nusikalstamos grupuotės ir įvairūs sukčiai aktyviai ieško pažeidžiamų jaunuolių būtent skaitmeninėje erdvėje.
Tai jau nėra vien šeimos ar ugdymo įstaigų problema. Tai – visuomenės ir valstybės atsakomybės klausimas.
Todėl nenuostabu, kad vis daugiau valstybių ieško sprendimų. Australija – pirmoji valstybė pasiryžusi riboti jaunesnių nei 16 metų nepilnamečių prieigą prie socialinių tinklų. Kitose šalyse taip pat vyksta diskusijos dėl minimalaus amžiaus, patikimesnio amžiaus nustatymo ir didesnės technologijų platformų atsakomybės. Europos Sąjungoje vis daugiau dėmesio skiriama vaikų apsaugai skaitmeninėje aplinkoje.
Prieš keletą dienų, liepos 13 dieną Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad vaikams turi būti užtikrinta etapais suskirstyta ir laipsniška prieiga prie socialinių tinklų. Ekspertų grupės, sudarytos iš gydytojų, mokslininkų, jaunimo atstovų ir tėvų, rekomendacijos aiškios:
- kūdikiams ir mažiems vaikams – jokių ekranų;
- 3–12 metų vaikams – amžių atitinkantys socialiniai tinklai tik su suaugusiųjų priežiūra;
- 13–18 metų paaugliams – palaipsnis savarankiškas naudojimasis su privalomomis bazinėmis saugumo funkcijomis.
Komisija planuoja šių metų pabaigoje pateikti konkretų teisės akto pasiūlymą. Kai kurios ES valstybės jau siūlo griežtesnius sprendimus: Ispanija – riboti prieigą jaunesniems nei 16 metų, Prancūzija – jaunesniems nei 15 metų. Australija, kaip ir minėjau, tokį draudimą jaunesniems nei 16 metų jau yra įtvirtinusi įstatymu.
Lietuva neturėtų likti šios svarbios diskusijos nuošalyje. Dabartinis reguliavimas nebeužtikrina pakankamos mūsų vaikų apsaugos skaitmeninėje erdvėje.
Todėl raginu pradėti rimtą, moksliškai pagrįstą nacionalinę diskusiją dėl minimalaus amžiaus, nuo kurio vaikai galėtų naudotis socialiniais tinklais, bei papildomų apsaugos priemonių. Ši diskusija turi apimti psichologus, pedagogus, vaikų teisių gynėjus, teisėsaugos atstovus, technologijų ekspertus, tėvus ir pačius jaunuolius.
Vis dėlto, nemanau, kad vien draudimai yra atsakymas į visus klausimus. Nė vienas įstatymas nepakeis tėvų dėmesio, mokytojų darbo ar atviro pokalbio šeimoje. Tačiau valstybė negali apsiriboti vien rekomendacijomis ir tikėtis, kad technologijų bendrovės pačios išspręs problemas.
Pirmiausia turime stiprinti skaitmeninio raštingumo ugdymą. Vaikai turėtų išmokti ne tik naudotis technologijomis, bet ir suprasti, kaip veikia socialinių tinklų algoritmai, gebėti atpažinti melagingą informaciją, manipuliacijas, sukčiavimo schemas, saugoti savo privatumą ir atsakingai elgtis internete. Tai XXI a. kompetencija, kuri šiandien yra ne mažiau svarbi nei gebėjimas skaityti ar kritiškai vertinti informaciją.
Kartu, mano nuomone, Lietuvoje jau atėjo metas pradėti rimtą nacionalinę diskusiją dėl minimalaus amžiaus, kai vaikas gali pradėti naudotis socialiniais tinklais. Tokia diskusija neturėtų būti grindžiama emocijomis ar siekiu ką nors uždrausti. Ji turi remtis mokslu, kitų valstybių patirtimi ir ekspertų įžvalgomis. Turime išgirsti psichologų, pedagogų, vaikų teisių gynėjų, medikų, teisėsaugos, technologijų ekspertų, tėvų ir pačių jaunuolių balsą.
Kaip Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkė, matau pareigą inicijuoti tokią diskusiją. Turime atsakyti į sudėtingus, bet neišvengiamus klausimus. Ar dabartinis reguliavimas pakankamai saugo mūsų vaikus? Ar technologijų platformos prisiima pakankamą atsakomybę? Kokių papildomų priemonių reikia, kad vaikai skaitmeninėje erdvėje jaustųsi saugūs?
Svarbu suprasti, kad ši nėra nukreipta prieš technologijas. Priešingai – technologijos atveria didžiules galimybes mokytis, kurti ir bendrauti. Jos tampa nepakeičiamu kasdienybės įrankiu. Tačiau mūsų pareiga – užtikrinti, kad jos nežalotų vaikų, kad jie netaptų technologijų verslo modelių įkaitu.
Mes Lietuvoje neatsilikdami nuo kitų Europos šalių išdiskutuosime ir parengsime savo sprendimus, kaip suvaldyti technologijų, žalingos, iškreiptos informacijos poveikį mūsų gyventojams, ypač vaikams.
