Keturi samdomo žudiko šūviai žymų Rusijos opozicionierių pakirto likus dienai iki jo organizuoto mitingo prieš karą Rytų Ukrainoje. B.Nemcovo mirtis ir jos aplinkybės rodo, kad Rusija taip niekada ir netapo normalia valstybe, kokią, subyrėjus Sovietų Sąjungai, ilgainiui tikėjosi sukurti Borisas Nemcovas ir jo bendraminčiai.
1997-aisiais Boriso Jelcino paskritas Rusijos vicepremjeru, charizmatiškas jaunas ir iniciatyvus, Nemcovas kurį laiką laikytas labiausiai tikėtinu pretendentu užimti Rusijos prezidento postą. Tegalima tik spekuliuoti, kokia šiandien būtų Rusija 1999-aisiais Jelcinui savo įpėdiniu pasirinkus ne buvusį KGB agentą Vladimirą Putiną, o vakarietiško mąstymo fiziką ir pirmąjį Nižny Novgorodo gubernatorių Nemcovą.
2000-ųjų pradžioje, Nemcovas palaikė Jelcino pasirinkimą Rusijos prezidentu po savęs palikti Vladimirą Putiną. Bėgant laikui ir geležiniams Putino režimo gniaužtams sutraiškius paskutines laisvos ir demokratiškos Rusijos viltis, Borisas Nemtsovas, kaip ir daugelis kitų režimui atsisakiusių nusilenkti viešų asmenų, tapo nesisteminės opozicijos veikėju ir buvo nustumtas į šalies politikos paraštes.
Nemcovas, su kuriuo teko ne kartą bendrauti, buvo geras Lietuvos draugas, mėgęs svečiuotis Vilniuje ir neblogai pažinojęs šio miesto senamiesčio gatves.
Nemcovas, su kuriuo teko ne kartą bendrauti, buvo geras Lietuvos draugas, mėgęs svečiuotis Vilniuje ir neblogai pažinojęs šio miesto senamiesčio gatves. Jis garsėjo savo pomėgiu moterims ir patogiam gyvenimui, bet kartu ir aštriu protu, meistriška iškalba bei nenuilstančio kovotojo prieš Kremlių stiprybe. Ryžtas kovoti ir drąsa priešintis Kremliaus korupcijos bei prievartos mašinai šį opozicionierių nuolat vedė į tiesioginį konfliktą su be skrupulų savo kritikus tildančia sistema.
Žinia apie Boriso Nemcovo mirtį sveikai mąstančius rusus ir laisvąjį pasaulį sukretė laikotarpiu, kai Putino ir jo Ukrainoje vykdomos agresijos populiarumas Rusijoje yra pasiekęs dar neregėtas aukštumas. Garsiai kritikavęs Putiną ir jo aplinką, Nemcovas Kremliui buvo nepatogus, bet kartu ir didelio pavojaus nekėlęs kritikas. Susiskaldžiusi ir propagandos paveiktos visuomenės palaikymo neturinti opozicija karo Rytų Ukrainoje kontekste tapo dar silpnesne nei buvo iki šiol.
Įvykdžius viešą Boriso Nemcovo egzekuciją, Rusijoje peržengta nauja riba. Iki šiol vengta fiziškai eliminuoti tokio kalibro opozicijos veikėjus. Opozicionieriams grasinta, vienas kitas būdavo sumušamas, o populiarūs ir todėl Kremliui pavojingi opozicijos atstovai, kaip Udalcovas ar Navalnas, tampyti po teismus ir sodinti už grotų. Netgi turint visas galimybes kalėjime pribaigti Putiną asmeniškai įsiutinusį Michailą Chodorkovskį, taip nebuvo padaryta.
Todėl Boriso Nemcovo nužudymas vertintinas kaip keršto aktas ir gangsteriško Putino režimo Rusijai bei pasauliui siunčiama žinia apie Kremliaus valdančiosios klasės nebaudžiamumą. Tai, kas nutiko Kremliaus pašonėje, yra Putino aplinkos pareiškimas apie naują etapą Rusijoje ir apie pasijuokimą iš civilizuotoms valstybėms priimtinų normų. Kartu tai ir signalas visai Rusijoje dar likusiai opozicijai užsičiaupti visiems laikams arba išnykti nuo žemės paviršiaus.
Netruko pasklisti įvairių gandų, kas atsakingas už šį nusikaltimą – versijos varijuoja nuo Kremliaus užsakytos žmogžudystės iki „Novorosijos” idėjos įkvėptų fanatikų darbo. Kaip ir daugelis ankstesnių susidorojimų su aršiais Kremliaus kritikais, šis greičiausiai taip pat paskęs tirštoje melo migloje. Kremlius kalbės apie tariamą „provokaciją”, siekį „apjuodinti prezidentą”, „nusikalstamų struktūrų sąskaitų suvedinėjimą” ar net „islamo fundamentalistų keršto akciją”.
Nėra taip svarbu, kas konkrečiai paleido mirtinus šūvius į Borisą Nemcovą. Panašu, to niekada nesužinosime. Galiausiai tai niekaip nepakeis tikrovės, kad būtent dėl išsigimusio Kremliaus režimo užvestos smurto mašinos kasdien liejasi kraujas ir baigia užgesti viltis sukurti laisvą, žmogaus orumo paisančią ir kaimynines valstybes gerbiančią Rusiją.
