Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Justas Vincas Paleckis: Atsargiau su etiketėmis – ypač „samito“ išvakarėse

Šaltinis: 15min
0
A A

Justas Vincas Paleckis Kai Vilniuje viešėjo Gruzijos parlamento pirmininkas Davidas Usupašvilis, jis ir visa delegacija panoro susitikti su Europos Parlamento nariais, rinktais Lietuvoje. Iš mūsų šauniojo dvyliktuko į susitikimą atvykome tik mes su Laima Andrikiene. Pokalbis buvo įdomus, nuotaikos geros. Juk Rytų Partnerystės susitikimo išvakarėse nelieka abejonių, kad Vilniuje bus parafuota ES ir Gruzijos asociacijos sutartis.

Prieš metus situacija buvo kita. Ir Lietuvos, o ir kitų ES šalių žiniasklaida sunerimusi komentavo „prorusiškos“ B.Ivanišvilio partijos pergalę Gruzijos parlamento rinkimuose. Ir Europos Parlamente, kur daugumą sudaro dešiniųjų partijų atstovai, būtent jų dėka vyravo nuomonė, esą Gruzijos suartėjimo su ES viltys palaidotos. Kitaip padėtį po rinkimų vertino socialdemokratai.

Dar 2010 metais, lankydamasis Gruzijoje su EP delegacija, pastebėjau, kad Vakaruose liaupsinamas prezidentas M.Saakašvilis ne toks jau tvirtas, kaip vaizduoja jo įvaizdžio kūrėjai. Taip, pavyko beveik išnaikinti korupciją policijoje, pastatyti Tbilisyje modernišką tiltą per Kuros upę, prašmatnius prezidento ir Vidaus reikalų ministerijos rūmus. Tačiau žmonių, su kuriais kalbėjau ne biuruose, o gatvėje, tie dalykai nežavėjo, nuotaikos buvo kitos. Ir Tbilisio taksistai (mano galva, patys geriausi politikos žinovai pasaulyje) patylomis keiksnojo „Mišą“ dėl karinės kaktomušos su Rusija, dėl nesirūpinimo paprastais žmonėmis.

Gruzija pagerino santykius su Rusija, ko norėjo dauguma gruzinų, bet nepasuko šios šalies farvateriu. Premjeras B.Ivanišvilis diktatoriumi netapo.

Kai parlamentinių rinkimų išvakarėse pernai Briuselyje apsilankė Gruzijos opozicinių jėgų delegacija, jai nepavyko surengti spaudos konferencijos Europos Parlamente – kaip gi, juk jie drįsta kritikuoti pavyzdingai į Europą savo šalį vedantį prezidentą! Prisimindamas įspūdžius iš Tbilisio, mėginau opozicionieriams pagelbėti, tačiau, be socialistų, jokia kita frakcija dėmesio jiems neparodė. Tomis dienomis susipažinau su tos delegacijos nariu, žinomu Gruzijos politologu George Chucišvili. Jis, buvęs M.Saakašvilio šalininkas, labai padėjo man suprasti padėtį šalyje. George pavadino M.Saakašvilį diktatoriumi ir sakė, kad įveikti jį gali tik B.Ivanišvilis (irgi buvęs prezidento rėmėjas) su savo milijardais ir populiarumu. Bet, pridėjo George, jeigu taip atsitiktų, aš nesu įsitikinęs, kad pats B.Ivanišvilis netaps diktatoriumi.

Praėjo metai. Gruzija pagerino santykius su Rusija, ko norėjo dauguma gruzinų, bet nepasuko šios šalies farvateriu. Premjeras B.Ivanišvilis diktatoriumi netapo ir įvykdė savo prieš parlamentinius rinkimus duotą pažadą: demokratijai Gruzijoje sutvirtėjus, jis pasitrauksiąs nuo politinės arenos.

Žinoma, viskas ne taip ir paprasta. Ir Lietuvoje turime politikų, kurie pasitraukė iš aukštų postų, bet išlaikė didelę įtaką. Gruzijoje nuteisti arba laukia teismo kai kurie buvę M.Saakašvilio režimo veikėjai. Ekspremjeras I.Merabašvilis, įtariamas dėl nusikaltimų ir korupcijos, sulaukė dešiniųjų Europos partijų globos ir dėmesio.

Atvejis, labai panašus į plačiai nuskambėjusią Ukrainos ekspremjerės J.Tymošenkos bylą? Taip, juos abu skambiai gina tos pačios dešiniosios politinės jėgos. Tačiau niekas plačiau neprisimena dar vieno ekspremjero likimo – A.Nastasės Rumunijoje. Teismas nerado jo įkalčių dėl korupcijos, tačiau A.Nastasė, kaip formuluota, „galėjęs žinoti apie korupcijos atvejus“. To pakako, kad jis būtų nuteistas dviems metams kalėjimo. Tačiau šio atvejo žiniasklaida ir politikai neišpūtė, „susidorojimu“ su buvusiu premjeru Rumunijos valdžios nekaltino. Gal dėl to, kad A.Nastasė atstovavo kairiųjų partijai.

ES ambasadorius, o taip pat Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių ambasadoriai vienu balsu tvirtino: J.Tymošenko daug kalbėjo apie reformas, bet jų nedarė, o štai V.Janukovyčius – atvirkščiai.

Priminsiu, kad ir V.Janukovyčiui laimėjus prezidentinius rinkimus Ukrainoje žiniasklaida ir dešiniųjų partijų ruporai vėl trimitavo apie „prorusiško politiko“ pergalę – ta etiketė jam seniai prilipdyta. Vėl pranašauta, kad pasitraukus visiškai praradusiam populiarumą „provakarietiškam“ V.Juščenkai Ukraina sustabdys reformas ir nutols nuo ES. Nelabai tikėjau tais paniškais balsais. Be kita ko, prisimindamas pažymėtiną epizodą iš EP delegacijos kelionės į Kijevą bene 2005-aisiais. Tuo metu V.Janukovyčius buvo neseniai pakeitęs premjero poste J.Tymošenko. Kai susitikome su ES šalių ambasadoriais Kijeve, tikėjomės išgirsti iš jų gerus žodžius apie buvusią „provakarietišką“ premjerę ir tempiantį Ukrainą Rusijos link V.Janukovyčių. Net negalėjome patikėti, kai ES ambasadorius, o taip pat Vokietijos, Prancūzijos ir kitų šalių ambasadoriai vienu balsu tvirtino: J.Tymošenko daug kalbėjo apie reformas, bet jų nedarė, o štai V.Janukovyčius – atvirkščiai.

Likus savaitei su trupučiu iki Europos Sąjungos „samito“ Vilniuje aš nelinkęs pulti į pesimizmą dėl jo baigties. Iš to, ką čia papasakojau, daryčiau išvadą: atsargiau su tom „provakarietiškom“ ir „prorusiškom“ etiketėm. Jos iš tikrųjų dabar rečiau šmėžuoja viešojoje erdvėje.

Manau, kad ES Vilniuje pasirašys Asociacijos sutartį su Ukraina, o su Gruzija ir Moldova – parafuos. Jeigu taip ir neatsitiktų, tai dar nereikštų, kad šios šalys atsisakytų suartėjimo su ES. Ir Armėnija, net ir Baltarusija su Azerbaidžanu nėra prarastos Europos Sąjungai šalys. Nors Maskva kartu su Minsku ir Astana mėgina kurti muitų sąjungą, Briuselio darbotvarkėje išlieka vieningos ekonominės erdvės nuo Lisabonos iki Vladivostoko projektas.

Justas Vincas Paleckis yra Europos Parlamento narys, Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas

Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Sužinokite daugiau
Parašykite atsiliepimą apie 15min