Toks ir ryžtingas suvažiavimo pareiškimas "Sugrąžinkime teismus visuomenei". Tekstas glaustas, tačiau talpus ir tikslus, konstatuojantis, kad teismų sistema sunkiai serga, jai būtinas radikalus ir skubus gydymas, nes trauktis jau nebėra kur. Todėl suvažiavimas įpareigojo partijos prezidiumą parengti teisminės valdžios reformos metmenis iki rugsėjo mėnesio. Neramios atostogos laukia tų teismų šulų, kurie juo garsiau kalbėjo apie teismų ir teisėjų nepriklausomumą, tuo labiau darėsi priklausomi nuo pinigų.
Žinoma, apie pergalę dar ne tik anksti, bet ir pavojinga kalbėti, nes tie veikėjai, kurių bilietus anuliavo du iš eilės triuškinamai pralaimėti rinkimai, nė neketina pasiduoti, jie mėgins zuikiauti ir kitaip sukčiauti. Dabar aiškėja, kodėl jie kaip velnias kryžiaus bijojo D.Grybauskaitės pergalės, nors nuolat kartojo melą, neva prezidentas - grynai simbolinė valdžios figūra, kuriai Konstitucija nesuteikia jokių realių galių. Tačiau Lietuvoje apribotomis politinėmis galiomis pirmiausia turėtų skųstis Seimas, kurį spardo, kas netingi - ir prezidentas, ir jo patarėja Aušra Rauličkytė, ir Konstitucinis Teismas (KT). Parlamentinė sistema virto fikcija, padedančia išlaikyti valstybės vairą (ir iždą) tos pačios nematomos ir nerenkamos grupelės žmonių rankose. Tarkim, Vytauto Landsbergio įžvalgiai nurodytos neoficialios "teisininkų partijos", kurios atstovų esama įvairiose oficialiose partijose. TS-LKD, be abejo, ne išimtis.
Žinoma, apie pergalę dar ne tik anksti, bet ir pavojinga kalbėti, nes tie veikėjai, kurių bilietus anuliavo du iš eilės triuškinamai pralaimėti rinkimai, nė neketina pasiduoti, jie mėgins zuikiauti ir kitaip sukčiauti.
Toks "teisininkų partijos" atstovas TS-LKD - KT Dainius (Žalimas), suvažiavimo išvakarėse kreipęsis į partiečius laišku, kuriame nežinia ko daugiau - isterijos, lėkštumo, arogancijos ar kvailo pasipūtimo. Jau anksčiau koneveikdamas dvigubos pilietybės šalininkus, šis KT Dainius atsiskleidė, kad nėra mąstytojas iš stipriųjų. Štai ir dabar žurnalistui postringauja apie kažin kokį "teisės viešpatavimą", kuris neva esąs vienas iš konservatizmo stulpų. Gal daktaras D.Žalimas ketino prabilti apie įstatymo viršenybę ar įstatymo valstybę (Rechtsstaat)? Bet tai nėra teisės viešpatavimas, nes teisė gali būti ir socialistinė, kurios gyvasis klasikas Pranas Kūris mutavo į žmogaus teisių gynėjus, nors anksčiau visą gyvenimą jas neigė.
Jau buvusio KT pirmininko Egidijaus Kūrio paroksizmai žiniasklaidoje parodė, kad agresyvus oponentų puolimas, pigus etikečių klijavimas ("sovietinis teisėjas") negali paslėpti kompetencijos, net vidinės kultūros stygiaus. Galima apsimesti mokslų daktaru, profesoriumi, net teisėju, tačiau negalima apsimesti inteligentu.
Tarpukario Lietuvoje teisėjai ir visi teisininkai buvo išsilavinę šviesuoliai, kaip dabar Amerikoje - puikūs stilistai (Lietuvos Vyriausiojo tribunolo nepakeičiamas pirmininkas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė net įėjo į lietuvių literatūros istoriją).
Nūnai - prastos kilmės pusraščiai, stribų atžalos, nežinančios net žodžio "atskiras" reikšmės ir užvirusios košę dėl pilietybės. Ar kas gali perskaityti ta luoša kalba parašytus KT nutarimus?
Po D.Grybauskaitės priesaikos KT paslaugų poreikis ištirps iki minimumo, be šio kvaziteismo tarpininkavimo Seimas ir prezidentūra išsiaiškins santykius ir lengvai išspręs "Vytauto Greičiaus problemą", vadovaudamiesi Konstitucija. O joje parašyta, kad atleisti ir paskirti Aukščiausiojo Teismo pirmininką vienas negali nei prezidentas, nei Seimas, tik kartu. Mat niekas Lietuvoje nevaldo vienas - nei Seimas, nei prezidentas, nei Vyriausybė, nei teismas. Tai, kad 1992 metais šaltoje piktoje susipriešinusioje Lietuvoje kovojančios politinės jėgos susitarė dėl Konstitucijos, kuri buvo priimta piliečių referendumu, galima pavadinti stebuklu. Šis pasiektas kompromisas buvo didžiulis žingsnis sutarimo kultūros link. Ir mūsų Konstitucija paremta visų valdžios šakų sutarimu - nė viena nevaldo viena. Net jeigu ir galėtų.
Šią sutarimo kultūrą, manau, įtvirtins konstruktyvus prezidentės D.Grybauskaitės, Seimo ir valdančiosios koalicijos Vyriausybės bendradarbiavimas. Parlamentinė demokratija taps reali, neliks vien iškaba, už kurios slepiasi teisėjų ir kitokie neokomunistų klanai.
