Aš taip pat priversta taupyti. Tiksliau, ir šiaip niekada neišlaidaudavau, bet nuolatinės kalbos apie vis dar sunkėsiančią šalies ekonomiką mane verčia spaustis, gūžtis ir spausti kiekvieną litą. Ir todėl vis rečiau prisėdu išgerti kavos kokioje nors jaukioje kavinukėje. Nors kavos gėrimą priskirčiau prie mažų gyvenimo malonumų.
Žinoma, tai visiškai nereikšminga auka ir kartais net kalbėti apie tokius dalykus yra nuodėminga, nes pasaulio ekonomikos nuosmukis milijonams reiškia nuolatinį badmiriavimą arba rimtus nepriteklius, vaikų ligas ir padidėjusį jų mirtingumą. Bet Vakaruose apie tai nekalbama ir žiūrima savo kišenių. Ir tokie kavos puodeliui taupantys piliečiai sukuria grandinę problemų.
Jau dabar smulkieji ir vidutiniai verslininkai arba keliasi iš Vilniaus centro, arba išvis traukiasi iš kovos už savo verslą lauko. Jį užleidžia stambiems tinklams. O mes juk suprantame, kad ten, kur tinklas, ten smulkiajam vietos nėra. Ir jokios paskatos jam pačiam susikurti darbo vietą ir aprūpinti darbu savo šeimą.
Apskritai Lietuvoje, Vilniuje ar kuriame kitame mieste, trūksta tokių vietų, kurios būtų užgyventos. Buvo kadaise „Literatų svetainė“, seniausia Vilniuje, dabar vietoj jos – niūrios banko patalpos. Keletą metų gyvavo itališka kavinukė priešais Dramos teatrą, bet ją išstūmė (ir dar ekonomikos bumo metais) kažkokia blanki parduotuvė. Pamenate pienu kvepiantį „Pieno barą“ prie Rotušės? Bandelėmis ir pienu ten gardžiavausi nuo vaikystės, bet... tos vietos neliko ir vietoj pieno kvapo – dar viena nelankoma parduotuvė.
