Iš „kosmoso" arba nuo Pasaulio banko bokštų matyti, jog dirbama pas mus tikrai mažiau negu kitose Europos Sąjungos (ES) šalyse. Prisidarėme daugiausia šventinių dienų. Mūsų darbuotojų vidutinė atostogų trukmė taip pat viršija ES vidurkį. Tokių ilgų ir taip dosniai mokamų motinystės atostogų nėra ne tik ES, bet ir dar daug kur... O pagaminame kur kas mažiau nei kitos nedidelės, bet turtingesnės už mus Skandinavijos šalys ar Belgija ir mokesčių į valstybės aruodus bei socialinio draudimo sistemą sunešame mažiau nei tie kraštai, kuriuose dirbama daugiau.
Dar jei prisiminsime, kaip neišmintingai mūsų šalyje veikia per „Sodrą" vykdoma biudžeto perskirstymo sistema, pavyzdžiui, motinystės išmokos yra dotuojamos senatvės pensijų draudimo pinigais, – galima prisipažinti, kad mes tikrai esame tie, kurie nenusipelnėme gyventi geriau.
Tačiau, žiūrint iš arčiau, daug kas ima atrodyti kitaip.
Pirmiausia į akis krinta skirtumas tarp vadinamųjų paprastų žmonių, kurie sudaro mūsų visuomenės daugumą, ir likusios mažumos, kurią, matyt, logiška būtų pavadinti nepaprastais žmonėmis (kadaise madinga buvo tas grupes vadinti runkeliais ir elitu, bet toks suskirstymas pasirodė įžeidus kai kuriems jautresniems politikams).
Paprasti būtų tie, kurie dirba daugiau, bet gyvena blogiau. O nepaprasti – tai tie Lietuvos piliečiai, kurie dirba nedaug, bet gyvena gerai arba labai gerai.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pakanka peržiūrėti Seimo ataskaitas ir suskaičiuoti, kiek Seimo narių dalyvauja posėdžiuose, kur svarstomi ir priimami visai tautai lemtingi įstatymai. Paaiškėtų, kad iš 141 Seimo nario rytiniuose posėdžiuose paprastai dalyvauja nuo 80 iki 100 žmonių, o jau popietiniuose – nuo 50 iki 70 ir tik ypatingais atvejais posėdžiautojų skaičius pasiekia 80. Kur kiti seimūnai ir ką veikia? Gal sirguliuoja? O gal individualiai ir aistringai dirba su rinkėjais?
Sprendžiant iš pateiktų nedarbingumo pažymėjimų skaičiaus, Seimo nariai sudaro bene sveikiausią socialinę grupę Lietuvoje. O susitikimams su rinkėjais jiems yra skirtos specialios dienos per savaitę. Tai kur jie?
Matyt, anot žiniasklaidos, „tratina" mokesčių mokėtojų pinigėlius egzotiškuose kurortuose ar turistinėse pažintinėse kelionėse, o nutverti už kojos ar kitos kūno vietos atsiperka juokeliais ir... papildomomis, komandiruotpinigiais vadinamomis išmokomis.
O jei rimtai, tai tokios teisiškai suveltos darbo ir poilsio dienų (ar atostogų) sistemos, kur visai neaišku, už ką seimūnai gauna pinigus, kada ilsisi teisėtai, o kada neteisėtai, kokia jų atsakomybė rinkėjams ir valstybės biudžetui, turbūt nerasime nė vienoje civilizuota save vadinančioje valstybėje.
Turime Lietuvoje aibę partijų, partijėlių ir visokių žmonių teisėmis besirūpinančių organizacijų. Bet ar bent viena jų pamėgino apskaičiuoti Seimo narių darbo naudingumo koeficientą ir palyginti su tomis išmokomis, kurios taip dosniai seikėjamos jiems iš mūsų, rinkėjų, kišenių? Neabejoju, jog apskaičiavus paaiškėtų, kad jau pats laikas skelbti referendumą dėl Seimo narių sumažinimo iki iš tikrųjų dirbančių skaičiaus, kuris vargu ar viršytų 70 žmonių. Tik kur tas vaikelis, kuris išdrįstų pasakyti, jog karalius – nuogas? Nėra jo, kaip nėra ir nebuvo normalios opozicijos ir tikrai laisvos bei konkurencingos rinkos.
Latvijos premjeras, krizės prispaustas, pradėjo dalytis auksinėmis mintimis. Labiausiai patiko ši: reformos prasideda ten, kur baigiasi pinigai!
Štai taip. O mes čia, Lietuvoje, tebesukame galvas, kodėl stringa Saulėlydžio komisijos ambicingi užmojai, kodėl niekaip nesulaukia realios paramos (ir kreditų) smulkusis ir vidutinis verslas... Dabar jau lyg ir aišku: per daug pinigų sukasi ten, kur turėtų užgimti antikrizinės reformos idėjos.
Visi krizei gesinti svertai (išmintingi sprendimai ir protingi įstatymai) yra Seimo rankose. Kadangi seimūnų (ne)teisėtiems lūkesčiams patenkinti pinigų čiaupas vis dar neprisuktas, reformų tikėtis nėra ko. Mat tokiais pertekliniais pinigais užpiltos seimūnų akys ir ausys daug ko nemato ir negirdi.
Nemato ir net su Vyriausybe nepajėgia susiskaičiuoti, kiek valdžios institucijose dirba valdininkų ir kiek yra prisikūrusių viešųjų įstaigų (VšĮ, kurias jau vadina biudžetinių pinigų plovyklomis ir darbo netekusių politikų prieglauda). Beje, žiniasklaidos duomenimis, tokių įstaigų pristeigta jau apie penkis tūkstančius... Dejuoja dėl katastrofiškos „Sodros" padėties, bet negirdi Pasaulio banko nusistebėjimo, kad lietuviai „Sodrai" priskyrė ir tas išmokas, kurios kitose valstybėse būtų traktuojamos kaip valstybinės premijos, pašalpos, paskatinimai, bet tik ne senatvės ar neįgalumo atvejams draudžiamosios išmokos. O „Sodrai", atsikračius jai nebūdingų išmokų, palengvėtų.
Beje, savo parazituojančių išlaikytinių skaičiaus nežino nė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, kurios pajamos ir išlaidos šiandien visiems – bene karščiausias svarstymų objektas. „Verslo žinių" duomenimis, apie šią ministeriją būriuojasi 140 + n VšĮ! Jei kam nors juokinga, tai juokas – pro ašaras. Tik kol kas verkia ne tie, kurie atbulomis rankomis dirba ministerijose ir kitose valdiškose įstaigose, o tie, kurie ragauja tokio atbulo darbo vaisius.
Todėl ir išeina taip, kad vieni dirba, o kiti gyvena...
