O kas ją turi? Na, bent jau kultūra: šimtmečiais skaitome knygas, visą sąmoningą gyvenimą prisimename spektaklį (tarkime „Kvadratą“ su K.Smoriginu ar „Romeo ir Džiuljetą“ su K.Kazlauskaite), tą patį filmą žiūrime dešimtis kartų. Ši taisyklė tinka ir muzikos žanrui.
Opera Lietuvoje iš pradžių Nacionalinės operos direktoriaus (pabrėžiu – ne kūrėjo, o „kieto“ vadybininko) G.Kėvišo, vėliau ir jo netiesioginės konkurentės (pabrėčiu – režisierės) Dalios Ibelhauptaitės dėka tapo unikaliu reiškiniu. Kai kam net mados dalyku. Operą Lietuvoje parduoti galima! Tą dar kartą patvirtino atnaujinto miuziklo (ne taip toli ir iki operos) „Svynis Todas: Demonas kirpėjas“ premjera, įvykusi vasario 11 d.
Taigi kaip Lietuvoje parduoti kultūrą? Daugelis menininkų laikosi pozicijos, kad to daryti nereikia, „kam reikia tas ras ir supras“. Tad apie savo kūrybą nekalba, o kiekvieną klausimą priima kaip klausėjo neišprusimo įrodymą. Natūralu, kad, pasijutęs kvailas, kultūros vartotojas nusisuka ir nebegrįžta.
Naujas kelias. Dalia Ibelhauptaitė ir visa jos kūrybinė grupė ėjo kitu keliu. „Svynis Todas“ Lietuvoje tikrai sukėlė gerų bangų. Pirmiausiai prisiminkime, kokią „žinią“ gavome apie artėjančią premjerą 2009 m.? Na taip, tie, kurie jau buvo matę miuziklą DVD formate (su Johnny Deppu), žinojo, kokia mėsmalė ir jausmų uraganas laukia. Tačiau bohemiečiai, pranešdami apie būsimą „Svynio Todo“ pastatymą ėjo iš esmės nauju keliu (Lietuvoje nauju, žinoma). Į reklaminį filmą 2009 m. buvo įdėta beveik tiek pat išmonės, kiek į patį spektaklį. Žvelgdami į fatališkąją juodąją madam Ievą Prudnikovaitę, žingsniuojančią pro mėsmalių alėją, ar blyksinčius skutuvo ašmenis, netgi dirbtinį kraują, jautėmės kaip Holivude. Per nugarą, dar nemačius „muzikinio trilerio“, bėgo šiurpuliukai.
Vėliau Prie Operos teatro atsiradęs reklaminis stendas–mėsmalė puikiai sudėliojo visus taškus ant „i“: bus kažkas nepaprasta, negi iš tikrųjų scenoje mėsą mals, juk turėtų būti neestetiška ir baisu...
Kaip tvirtina Dalia Ibelhauptaitė, ir tokios instaliacijos, ir pats reklaminis filmas atsirado atsitiktinai. Režisierė tiesiog neprieštaravo, kad jos partneriai į spektaklio komunikaciją pasižiūrėtų kūrybiškai: jokių „Prokrusto lovų“, jokių griežtų rėmų. Svarbiausias kriterijus kūrybiškumas.
Žinoma, ši bomba (nepamirškime ir puikių miuziklo aktorių, ko verta jau vien Asmik Grigorian sukurtas Mis Lovet) būtų ir taip suveikusi ir atitraukusi dalį žiūrovų nuo TV muilo operų bent vienam vakarui.
Pritariu inspektoriams: reikėjo uždrausti. Nes miuzikle yra ir erotinių scenų. Patartina uždrausti ir garsiuosius vamzdžius prie Neries, nes gadina dar nesusiformavusį nepilnamečių estetikos suvokimą. Kai kam gal net kai ką nešvankaus primena, erotiško... Uždrauskime, ir tikrai žmonės puls žiūrėti, kas gi vyksta iš tikrųjų.
Norėdamas būti objektyvus (nors komentaras – subjektyvus žanras), pridursiu, kad bohemiečių atveju veikia ir dar vienas puikus reklaminis triukas – charizmatiški statytojai. D.Ibelhauptaitę ir aktorius jau minėjau. Tačiau Juozas Statkevičius ir maestro Gintaras Rinkevičius yra tie žmonės, kuriems nieko nereikia komunikuoti, jei daug pasako ir nekalbėdami. Tai – neginčijamas „prekinis ženklas“, kuriam jau nebereikia didelės reklamos. Bent jau Maskvos kultūriniame gyvenime tokios reklamos klišės veikia puikiai. Jei kokį renginį remia kultūros šviesulys, sėkmė garantuota, nes tokios netiesioginės rekomendacijos veikia idealiai.
Kaip ten bebūtų, tai ne Svynis Todas apsėstas demonų ir ne Mis Lovet. D. Ibelhauptaitė meistriškai pasiekė, kad mes tapome apsėsti. Ir po kiekvieno bohemiečių spektaklio vis labiau ir labiau.
Galbūt todėl, kadaise planavę pastatyti vos tris spektaklius, bohemiečiai šiemet švenčia gražią sukaktį – kovo 14 d. įvyks šimtasis bohemiečių vakaras Kongresų rūmuose.
