Šviežumu kvepia ne iš Viktoro Uspaskicho pusės – šis iškart po rinkimų siūlėsi konservatoriams į pagalbą formuojant naujosios valdžios rėmus. Tai konservatoriai visiškai naujai pažvelgė į Darbo partiją. Antagonistinį požiūrį pakeitė perdėm pragmatiškas. Esą pasikeitus ekonominėms sąlygoms, galima keisti požiūrį ir į ilgametį priešą. Taip paaiškino didžiausi valdantieji. Kitaip tariant, vertybės ir sąžinės palauks geresnių laikų.
Viktoras pagaliau suprato – stiprus ir galingas gali būti tik tada, kai esi sistemoje.Tiesa, kol kas visas šis bendradarbiavimas yra grįstas tik kalbomis. Valdantieji kviečia, Darbo partija branginasi. Bet reiktų pasvarstyti, kam ir vienai, ir kitai pusei reikia tokios – platesnės – koalicijos. Suskilus Arūno Valinsko partijai, valdantieji susitraukė ir opozicijos kurptas nepasitikėjimas Švietimo ir mokslo ministru Gintaru Steponavičiumi parodė, kad jų gretose – daug silpnų vietų. Tėvynės sąjungos strategai puikiai supranta, koks brangus kiekvienas balsas, todėl Darbo partiją kviečiasi kaip atsvarą nutildyti pernelyg ambicingus partnerius.
Daug sunkiau suprasti, kam Viktorui Uspaskichui tas obuoliavimas su valdančiaisiais, o ypač – konservatoriais, kuriems visuomet jautė kone patologinę neapykantą. Bet ir čia pragmatizmo atrasti nėra sudėtinga. Visos rimtosios V.Uspaskicho problemos su teisėsauga prasidėjo tada, kai jis susipyko ne tik su konservatoriais, su kuriais nė nedraugavo, o su tuometiniais valdančiaisiais – socialdemokratais.
Vėtytas mėtytas Viktoras pagaliau suprato – stiprus ir galingas gali būti tik tada, kai esi sistemoje, o ne eini prieš ją ar kuri savo naują. Štai kam V.Uspaskichui reikia konservatorių.
