Savivaldybė susirūpino dėl sostinės įvaizdžio – užsieniečius, važiuojančius šia gatve į oro uostą, nušiurusių namų vaizdas gali ir šokiruoti. Nekritikuosiu miesto valdžią dėl to, jog jį rūpinasi Vilniaus įvaizdžiu, tačiau metodai, kaip tai daroma, verčia susimąstyti.
Daugeliui toks kosmetinis fasadų „remontas“ primena sovietmečio darbavimosi stilių. Tačiau iš tikrųjų šiam metodui ne mažiau trijų šimtų metų. Rusijoje dar 1787 metais, kai imperatorienė Jekaterina II keliavo po Krymą ir Novorosijos sritį, šias žemes prižiūrėjęs kunigaikštis Grigorijus Potiomkinas statė ten, kur valdovė turėjo atvykti, pavyzdinius kaimus su pavyzdingai patenkintais kaimiečiais. Kaip nurodo istorikai, Jekaterina II keliavo gana lėtai ir tuos kaimus buvo spėjama išmontuoti ir vėl pastatyti toliau – imperatorienės kelyje. Kartais šie kaimai atsidurdavo tiesiog stepės viduryje. Imperatorienė liko kelione labai patenkinta, o rusų kalbos frazeologija praturtėjo „Potiomkino kaimo“ sąvoka, reiškiančia įžūlią apgaulę.
Išdažyti fasadai, už kurių slepiasi tas pats susidėvėjęs namas, purvinas kiemas ir pan. – tai „Potiomkino kaimo“ variantas šiandien. Paslėpta problema neišnyksta, bet taip paprasčiau apsimesti, kad jos nėra. Tuo tarpu netyla ginčai ir dėl modernių skulptūrų, kurios pagal „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ programą ruošiamasi pastatyti Neries krantinėje. Ypač daug diskusijų kyla dėl Vlado Urbanavičiaus „Krantinės arkos“ liaudyje jau pramintos „vamzdžiu“.
Nėra abejonių, kad Vilnius, kaip bet koks didelis miestas, privalo kisti, bet išlieka jausmas, kad tas procesas turėtų būti labiau apgalvotas ir kontroliuojamas, kitaip taip vadinamas „miesto veidas“ gali virsti „grimasa“. Taip pat ir „Potiomkino kaimų“ principas vargu ar dera prie europinės sostinės įvaizdžio.
