Labai panašiai tarpusavyje konkuruoja ir miestai.
Vilnių jau bent 10–15 metų atranda nauji investuotojai. Per 2017–2018 metus apie įsikūrimą Vilniuje paskelbė „Harbourtouch“ (JAV el. mokėjimų įmonė), „Bazaarvoice“, „Booking.com“ (apgyvendinimo paslaugų svetainė), taip pat mažesni investuotojai – islandų startuolis „Videntifier“, Singapūro finansinių paslaugų bendrovė „InstaReM“ ir kiti. Plečiantis investuotojų ratui, sparčiai auga biurų pasiūla, kurių kiekis vienam gyventojui greitai pasieks ir Vakarų standartus. Vilnius gerai vertinamas tarptautiniuose reitinguose. Pavyzdžiui, „Financial Times“ „fDi Intelligence“ 2018 m. skelbė „Ateities miestus“ ir vertino jų investicijų pritraukimo strategijų išbaigtumą – Vilnius užėmė trečią vietą tarp vidutinio dydžio miestų, aplenkė visus Rytų Europos miestus, ir yra arti Ciuricho ir Edinburgo.
Tačiau naujienos nėra vien tik geros – kaip ir turėtų būti ypač konkurencingame miestų pasaulyje. Prieš keletą mėnesių Barclays paskelbė, kad apie 15–20% sumažins savo paslaugų centro darbuotojų skaičių, JAV draudimo bendrovė AIG uždarė savo skambučių centrą. Galime tik džiaugtis, kad Kaune netrukus atsiras pirmieji A klasės biurų pastatai, bet būtų naivu įsivaizduoti, kad pasaulinėse varžybose konkuruoja Vilnius ir Kaunas, nors ir kaip tą siektų parodyti kai kurie „ekspertai“.
Mūsų Lietuvos miestai labiau partneriai, vienas kitą tik sustiprinantys, turintys beveik bendrą darbo rinką – „Barclays“ ir „AIG“ sumažino savo investicijas tikrai ne dėl to, kad iškeistų Vilnių į Kauną. Tikrieji Vilniaus konkurentai – Lenkijos, Čekijos, Slovakijos, Vengrijos, Rumunijos sostinės ir kiti didesni miestai. Bet neturėtume apsiriboti vien Rytų Europa – Bengalūras ar Punos miestas Indijoje turi daugiau gyventojų nei Baltijos šalys kartu sudėjus, ir ieškodami pigios darbo jėgos daugelis investuotojų pirmiausia savo akis nukreips net ne į Rytų Europą, o į Indiją.
Nepajėgsime konkuruoti su Indija ar Rytų Europa, jei vien tik siūlysimės kaip pigių atlyginimų miestas. Tam, kad galėtume konkuruoti su kitais pasaulio miestais, visų pirma turime būti žinomi pasaulyje kaip patogus, gražus ir kvalifikuotų žmonių miestas. Vilnius daugelį šių savybių iš tiesų turi net šiandien – nesame kvailesni nei už anglus, nei už vokiečius, o atvykę svečiai paprastai išvyksta nustebinti to, kaip patogu ir paprasta gyventi Vilniuje.
Todėl tam, kad taptume išskirtiniais ir konkuruotume su kitais miestai,s nepaisant didėjančių atlyginimų, Vilniaus strategija šiandien yra kurti savo įvaizdį, investuoti į jį ir imtis proaktyvių veiksmų. „Go Vilnius“ agentūra – šios strategijos vykdytoja. Įsteigta pertvarkius ankstesnį Vilniaus turizmo biurą, „Go Vilnius“ prisideda prie pramonės zonų įkūrimo, ruošia leidinius ir patarimus, kaip persikelti ir įsikurti Vilniuje, rūpinasi, kad Vilnius būtų tinkamai pastebėtas ir įvertintas tarptautiniuose reitinguose, aktyviai siekia naujų skrydžių į Vilnių. Naujausias „Go Vilnius“ projektas – pakviesti užsienio kampanijų darbuotojus išbandyti Vilnių kaip perspektyvią darbo vietą. Konkurse, kuriame buvo 100 norinčių kampanijų, trims suteikta savaitė laiko rugsėjį padirbėti Vilniuje.
„Go Vilnius“ šiandien tęsia ir turistų pritraukimo projektus. Galima pavydėti 50 tūkst. eurų vertės nedidelio reklaminio projekto sėkmės Vilniui, apie kurį išgirdo 600 mln. pasaulio žmonių (taip, tai tas G–taško plakatas!). Tačiau šis projektas – tik vienas iš keleto dešimčių visų „Go Vilnius“ veiklų. Pavyzdžiui, šiandien jau pasimiršo, bet Vilniaus Šv.Kalėdų šventė tapo puikiai žinoma ir sulaukė geriausio visų laikų pripažinimo užsienio spaudoje. Užuot dalinę skrajutes, šiandien „Go Vilnius“ darbuotojai ruošia programas ir pasiūlymus, ką Vilniuje veikti šeimoms, hipsteriams, kavos mėgėjams, maisto gurmanams, norintiems romantiškai praleisti savaitgalį, maratonų bėgikams. Į Vilnių jo reklamuoti buvo pakviesti užsienio blogeriai, buvo ruošiami straipsniai užsienio spaudai, reportažai televizijoms. Apie Vilnių pradėjo rašyti Lonely Planet, World Travel Guide ir kiti.
Be abejo, platesnei „Go Vilnius“ veiklai reikėjo papildomo finansavimo. Iš dalies jis užtikrinamas pagalvės mokesčiu (surenkant jį iš turistų). Tačiau mieste turime du pasirinkimus. Vienas variantas – galima sėdėti rankas sudėjus ir tiesiog naiviai tikėtis, kad „viskas išsispręs savaime“. Nieko neinvestuoti patiems, tik pasyviai stebėti, kaip vystosi pasaulio ekonomika, kur nukryps pasaulinių įmonių žvilgsniai – ir džiugiai tūpčioti siūlantis jiems už mažesnes algas nei aplinkiniai miestai.
Kitas variantas yra rūpintis miesto rinkodara jau šiandien, formuoti miesto įvaizdį, atrasti tas priežastis, kodėl Vilniuje malonu ir patogu investuoti ne vien dėl mažų atlyginimų. Tai nėra paprasta, rezultatai nėra pasiekiami akimirksniu, o galbūt net apskritai sunkiai įvertinami. Tačiau aukšti atlyginimai – aiškus Vilniaus pasirinkimas ir strategija.
Kasparas Adomaitis yra Vilniaus miesto Tarybos Ekonomikos ir finansų komiteto pirmininkas, Liberalų sąjūdžio frakcijos narys.
