Vienas įspėjamasis ir du visą dieną trukę streikai iš troleibusininkų pusės ir darbuotojų atlyginimų dydžių paviešinimas bei grasinimai atleidimais iš darbo iš bendrovės vadovybės pusės buvo tik prieš keletą savaičių prasidėjusiame kare pasigirdę pirmieji revolverio šūviai, padėję laimėti pavienius mūšius, bet ne karą. Savo smogiamąsias kortas – streiką, apie kurį nepranešama iš anksto bei realius darbuotojų atleidimus – iki praėjusio ketvirtadienio abi pusės laikė užantyje. Pirmieji visas duris atgal užveriantį ėjimą atliko streikui prijaučiantys vairuotojai. Dar prieš šį žingsnį aš prognozavau, jog jeigu profsąjunga ryšis ir sugebės surengti streiką, apie kurį iš anksto nebus įspėta, tai rugsėjo 1-osios chaosėlis prieš šį chaosą atrodys lyg kūdikio verksmas, nublankstantis prieš galingo liūto riaumojimą. Tačiau turiu pripažinti, kad klydau. Tenka konstatuoti, jog kol kas garsiausiai nuskambėjusi pergalė buvo pasiekta rugsėjo 1-ąją, kuomet šimtų viešojo transporto nesulaukusių ar tiesiog į troleibusą ar autobusą netilpusių kauniečių mintyse tikrai nebuvo kuriamos odės, aukštinančios miesto vadovus bei jų sugebėjimą valdyti milijonus mokesčių mokėtojų sunkiai uždirbamų pinigų. Tuo tarpu ketvirtadienio puolimas tapo tik trijų valandų pasispardymu, mat 7 val. ryto „Autrolio“ vadovai vietoj dalies į gatves neišvažiavusių troleibusų pasiuntė tuntą autobusų, kurie beveik be trikdžių aptarnavo tūkstančius į pamokas, paskaitas ar darbą susiruošusių kauniečių.
Abi kariaujančios pusės supranta, jog karą laimės tas, kuris į savo pusę palenks daugiau kareivių. Kareivių, kurių dalis iki šiol dar mano, jog kovoja dėl 100 Lt sumažėsiančio savo atlyginimo. Galbūt dėl to, jog vis daugiau troleibusų vairuotojų supranta tapę tik dviejų kariaujančių pusių stumdomomis šachmatų figūrėlėmis, o gal dėl to, jog šiais nelengvais laikais stabilus pajamų ir šeimos sotumo jausmo užtikrinimo šaltinis yra svarbiau už viską, jėgų santykis pastaruoju metu gana sparčiai krypsta galingiausia korta prieš paprastus darbininkus mojuojančios „Autrolio“ vadovybės pusėn.
Tačiau bendrovės bei savivaldybės vadovai traukti šio žmonių likimus traiškančio kozirio kol kas nesiryžta. Šį pirmadienį susėsti prie darybų stalo profsąjungos aktyvistus pakvietusi miesto valdžia išsidavė, jog yra pasiryžusi troleibusų vairuotojams padaryti nuolaidų. Atrodo, jog savivaldybės vadovai baiminasi, kad net ir iš patrankos paleista atleidimų iš darbo salvė gali būti nemirtina. Profsąjungos sutikimas su jiems pasiūlytomis sąlygomis ir streiko atšaukimas šios pusės strategams prilygtų pralaimėjimui. Tad šiai pusei neabejotinai teks spręsti dilemą – kapituliuoti ir išlikti gyvam, ar kovoti iki paskutinio kraujo lašo.
Įtampa, tvyranti kare, pasiekė savo epogėjų. Tai įrodo ir ketvirtadienį įvykęs šešių streikininkų ir vieno „Autrolio“ vadovų susitikimas, kuomet pastarasis buvo apstumdytas. Atmosfera karo epicentre pasiekė tokį karštį, jog jeigu kitas žingsnis nebus paliaubos, kariaujančios pusės neturės kitos išeities kaip tik paleisti atvirą ugnį. Ugnį, kuriai nurimus visi neabejotinai turės sutikti su senovės išminčiais, teigusiais, jog kare nugalėtojų nebūna.
