Aišku, pykti gali net ir politikos apžvalgininkai, neuždrausi, tačiau pritilus pirmoms aistroms verta pažvelgti į problemą žymiai giliau ir analitiškiau.
Prieš septynerius metus rašiau apie vis labiau stiprėjančius pramoginius politikus.
Jie neužsiima tokiais niekais kaip įvairių strategijų, programų rašymas, nieko nesiūlo ir net negalvoja, kaip būtų galima spręsti problemas. Jie populiarumą pelnosi atlikdami pramoginę funkciją, t. y. jie tampa skandalingi, netikėti, įžūlūs etc. Jie mėgsta viešai pareikšti nešvankius dalykus. Julius Veselka dar ano Seimo kadencijoje išvadino Gintarą Steponavičių „politiniu dunduku”, o supykęs, jog posėdžiui pirmininkavęs Seimo pirmininko pavaduotojas Česlovas Juršėnas atsisakė suteikti jam žodį, iš vietos pasiuntė pirmininkavusįjį eiti ten, kur karaliai pėsti vaikšto. Tiesa, taip gražiai jis nepasakė.
Pramoginiai politikai mėgsta seksualinę retoriką. Priminsiu, kad užpraeitame Seime jo narys Antanas Stasiškis savo politinius oponentus išvadino „impotentais“.
Pramoginiai politikai mėgsta seksualinę retoriką. Priminsiu, kad užpraeitame Seime jo narys Antanas Stasiškis savo politinius oponentus išvadino „impotentais“.
„Gerai, [...] kad sovietiniai okupantai atstatė Trakų pilį. Lietuvos inteligentai tebevaikščiotų apie griuvėsius ir lyg iškastruoti ožiai mekentų dar šimtą metų", teigė jis, diskutuodamas apie Valdovų rūmų atstatymą. Vėliau jis dar pridūrė: „Neišvadinau nei Jono, nei Petro, nežinau, kuris iš jų yra iškastruotas, bet jų elgesys rodo tam tikrą nepajėgumą“.
Pramoginiai politikai savo oponentus gali pavadinti ne tik „impotentais“, tačiau ir „gėjais“. Ir ši „tradicija“ atsirado ne pradėjus kalbėti apie „valstybininkų klaną“, kurio, atseit vienas iš skiriamųjų bruožų – homoseksualizmas. Šis pseudoargumentas buvo naudojamas ir anksčiau.
Vienas iš ryškiausių pramoginių politikų – Vytautas Šustauskas. Jo „ubagų žygiai”, „ubagų baliai“ yra panašūs į karnavalus: žmonės susirenka, rėkauja, piktinasi, o paskui netgi ir pavalgo košės su batonu. Beje, minint „ubagų žygio“ iš Kauno į Vilnių penkerių metų sukaktį, Kaune buvo kepama dešra, kurios ilgis siekė beveik kilometrą. V. Šustauskas Kauno žmonėms yra „dovanojęs“ 25 kilogramų tortą ir keptą jautį. Šustauskas populiarus dar ir todėl, kad jis sukuria pramogą žmonėms. Beje, viduramžiais miestuose būdavo švenčiama „kvailių diena“. Vieną dieną batsiuvys galėdavo tapti vyskupu, baldžius – burmistru. Miesto varguomenė švęsdavo šią dieną, organizuodavo eisenas, linksmindavosi iki išnaktų. Kitą dieną viskas sugrįždavo į savo vėžes. Ar ne tokias „kvailių dienas“ organizuodavo ir V. Šustauskas? Skirtumas tik tas, kad jis jas organizuoja ne vieną kartą per metus.
Taigi politikai po truputį tampa „pramoginiais“. Tai nėra betikslis žaidimas. Taip galima užsidirbti politinius reitingus. Populiarumas užkariaujamas sugebėjimu pralinksminti tautą, toks jų pagrindinis uždavinys. Viktoro Uspaskicho reitingus sukūrė net ne jis pats, o „Dviračio žynios“, padariusios jį populiariu personažu, kokio mėgstamą frazę „ne koks vajzdialis“ kartojo visa tauta. Pagaliau ir pats V. Uspaskichas dažnai elgdavosi kaip jo personažas.
Politikai bent iš dalies tampa panašūs į Milano Kunderos aprašytus „šokėjus“: „Šokėjas skiriasi nuo paprasto politiko tuo, kad trokšta ne valdžios, bet garbės; jis nesiekia primesti pasauliui vienos ar kitos socialinės sistemos (jam tai visiškai nerūpi), tik trokšta užkariauti sceną ir atskleisti savojo „aš” spindesį”.
Mums patinka politikų pasisakymai, kuriuose jie vienas kitą parodijuoja: siunčia į įvairiausias vietas, išvadina „impotentais“ ar „gėjais“. Politika tampa pramoga. Politikai, norėdami įsisukti į žiniasklaidos karuselę, veikia pagal pramogų industrijos dėsnius. Tokia yra mūsų politinio gyvenimo realybė.
Tad jau ilgą laiką politika ir pramoga artėjo. Čia dar reikia pridurti didžiulį viešųjų ryšių specialistų vaidmenį. Juk jie politikus pradėjo pardavinėti kaip popžvaigždes. Prisiminkime, kaip per „Auksinius svogūnus“ politikai sutartinai traukė įvairiausias daineles, nebijodami net nusidainuoti.
Pramoginiai politikai jau seniai buvo uzurpavę mūsų erdvę. Ir tik laiko klausimas, kada žmonės iš pramogų verslo būtų pasukę į politiką. Tai padarė A. Valinskas tikriausiai intuityviai užčiuopęs šią galimybę.
Ir dėl to jis nėra kaltas: tokią situaciją ilgą laiką kūrė patys politikai, neigdami ideologijas, principus, pagaliau neturėdami jokios politinės vizijos.
O A. Valinskas labai reikalingas, kad pridengtų jų pramogiškumą. Jo partija – tai tik simuliakras. Kažkada prancūzų filosofas Jeanas Baudrillardas yra pasakęs, kad Disneilendas reikalingas Amerikai tam, kad pridengtų tą faktą, jog visa Amerika yra tapusi milžinišku Disneilendu. Tą patį galima pasakyti apie Lietuvos politinį gyvenimą. Lietuvos Seimui jau seniai reikėjo Arūno Valinsko su savo partija, kad būtų paslėptas tas faktas, jog ši vieta jau senokai yra tiesiog pramogų vieta.
