Todėl, kai žiniasklaidos tonas nuo griežto ir reiklaus staiga persiorientuoja į pagiriamąjį ar net padlaižišką toną, kyla įtarimas.
Štai kodėl įdomu stebėti labai nevienareikšmiškai vertinamo žmogaus – Seimo pirmininko nuopuolius ir pakilimus. Jo darbe žiniasklaida vaidina esminį vaidmenį. Valdančiosios koalicijos supjudymas su žiniasklaida Arūnui Valinskui atsirūgo asmeniškai. Jo sprendimas mitinguotojus išmainyti į prabangius pietus taip smagiai žurnalistų buvo ištrimituotas tautai, kad net ir vieša mea culpa iš Seimo tribūnos su pasiūlymu „pjauti“ pinigus Valdovų rūmams ir visokiems „gugenhaimams“ gali nepadėti atitaisyti įvaizdžio. Na, nebent apie tą, neva ypatingą, kalbą būtų nuolat kalbama, brukama ir ji būtų nuolat giriama.
Kaip, beje, jau beveik savaitę daro vienas dienraštis. Jį skaitantieji A.Valinsko pasisakymą turbūt jau mintinai išmoko, o tuos, kuriems ta kalba galėjo nepatikti, nors gal ir visai patiko, bet laikraštis daro prielaidą, jog ne, taip pat puikiai sužinojo.
Paradoksalu, bet šis laikraštis net Rolandą Paksą priešpastatė Seimo pirmininkui – girdi, ir jo bendrams nepatogus A.Valinsko pasiūlymas „taupyti“.
Apie tai galima būtų nekalbėti, jei šitokia laikraščio pozicija būtų nuosekli ir niekuo neparemta. Bet būtent jame kritiką Seimo pirmininkui labai staiga ir netikėtai pakeitė pagyros.
Subjektyvumo žiniasklaidoje išvengti sunku. Jau niekas mūsuose nebeslepia, kad neretai už tam tikros nuomonės slypi tam tikra pinigų suma. Šiuo atveju klausimas vienas – jei už tokią poziciją kažkaip ir kažkiek mokama, kas apmoka sąskaitas? Ar nebus taip, kad už Valinsko „pijarą“ mokame mes, mokesčių mokėtojai?
