Bankai nespausdina pinigų, jie taip pat skolinasi, ir skolinimosi formos esti skirtingos. Skolinamasi kapitalo rinkose (ilgesniam terminui nei vieneri metai), tačiau daug daugiau tenka skolintis pinigų rinkose – keliems mėnesiams, netgi vienai dienai. Tiek kapitalo rinka, tiek pinigų rinka yra grįsta pasitikėjimu kita sandorio šalimi – skolintojas turi tikėti, kad atgaus paskolintas lėšas. Kuo mažiau pasitikėjimo, tuo aukštesnę kainą tenka mokėti besiskolinančiajam – nestabiliais laikais „grynieji yra karalius“ (angl. „Cash is King“).
Taigi, kokios yra namų ūkių pasiskolintų lėšų kainos sudėtinės dalys? Jei paskola yra su kintama palūkanų norma, tai galutinę palūkanų normą sudaro bazė (3 ar 6 mėn. EURIBOR arba VILIBOR) ir kliento marža.
Pastaruoju metu nuolat tenka atsakinėti į klausimą, kodėl EURIBOR ir VILIBOR kitimas taip dramatiškai pasuko skirtingomis kryptimis. EURIBOR palūkanų norma daugiausia priklauso nuo Europos centrinio banko (ECB) bazinės palūkanų normos. ECB vis mažinant bazinę palūkanų normą, ir rinkoje gana aiškiai formuojantis lūkesčiams dėl būsimų mažinimų, EURIBOR palūkanos krenta ir, tikėtina, kad kris toliau. O VILIBOR šiuo metu išskaičiuojamas iš penkių Lietuvoje veikiančių bankų pateikiamų palūkanų normų, už kurias jie galėtų skolinti lėšų kitiems bankams.
Kuo mažiau pasitikėjimo, tuo aukštesnę kainą tenka mokėti besiskolinančiajam – nestabiliais laikais „grynieji yra karalius“.
Tad bankai yra priklausomi nuo vienas kito gebėjimo paskolinti lėšų. Susikaupus didesniam litų poreikiui tarpbankinėje rinkoje ir nesant atitinkamos jų pasiūlos, pinigų kaina smarkiai šoka aukštyn. Būtent taip ir nutiko praėjusių metų pabaigoje. Nors pasigirsta raminimų, kad VILIBOR ilgainiui turėtų priartėti prie EURIBOR, tam kol kas nėra jokių realių prielaidų.
Antrasis paskolos palūkanų elementas yra kliento marža. Buvome įpratę gauti bankų pasiūlymus skolintis būstui su 0,6-0,8 proc. punkto kliento marža. Tačiau bankai ėmė jas kelti. Šiuo metu Lietuvos Vyriausybės rizikos marža yra apie 8 proc. punktus. Panašaus dydžio marža yra įskaičiuota į Vyriausybės euroobligacijų palūkanų normas. Taigi, kodėl bet kuris bankas turėtų skolinti Lietuvos piliečiui už 1 proc. maržos, jei gali paskolinti Lietuvos Vyriausybei su 6-8 proc. marža? Ir kurio iš jų galimybėmis grąžinti pasiskolintas lėšas bankas turėtų prielaidų tikėti labiau? Išvada viena – paskolų maržos artimiausiu metu nekris. Skolintis išliks brangu, todėl svarbiausia kiekvienam namų ūkiui yra objektyviai pasverti savo galimybes grąžinti paskolą, nesumenkinant gyvenimo kokybės.
