Visų pirma šokiruojanti yra pačios visuomenės reakcija. Dauguma Lietuvos žmonių įtariamojo Drąsiaus Kedžio asmenyje įgijo savąjį Zoro – esą jis teisingumą padarė realų ir apčiuopiamą. Staiga Lietuva tapo prisiekusiųjų teismu, kurio verdiktas vienareikšmiškas: išteisinti D.Kedį. Interneto erdvėje sklandančiuose komentaruose D.Kedys suvokiamas kaip idealaus tėvo, apgynusio dukters garbę, ir vyriškumo simbolis.
Gyventojų simpatijas jam liudija ir policijos pareigūnų nusiskundimai, kad dėl dviejų žmogžudysčių įtariamo D.Kedžio paieškoje visuomenė dalyvauja itin vangiai. Juk per pastarąsias dienas užregistruoti tik keli gyventojų pranešimai apie įtariamąjį. Susidaro įspūdis, kad žmonės neišduotų D.Kedžio, greičiau – slapstytų.
Ši visuomenės reakcija atskleidžia ne kriminalinę jos sąmonę, o milžinišką nepasitikėjimą šalies teisine sistema. Ne vien dėl to, kad joje kažkas negerai ar kad ji ko nors nepadaro piliečių atžvilgiu. Nors tai skamba kraupiai, teisėjai, prokurorai, policininkai žmonėms asocijuojasi su korupcija, neteisybe, klanais, savivale. Tokiu atveju Kauno Zoro poelgis tik atliepė į nusivylusių šalies gyventojų lūkesčius.
Norisi tikėti, jog išauš diena, kai nebereiks kraujo, šoko, ašarų ir teisingumą bus įmanoma įgyvendinti ne šūviais.
Šoką kelia ir per šiuos įvykius išlindęs mūsų teisėsaugos profesionalumo stygius. Suprantama, kad visuomenė nežino visų nusikaltimo aplinkybių, bet viešai paskelbti faktai kelia nuostabą. Štai praėjus nuo vienos žmogžudystės net keturioms valandoms (!) buvo įvykdyta kita, o nusikaltėliai sugebėjo pasprukti nuo pareigūnų, nors vieno įtariamųjų tapatybė žinoma.
Paaiškėjo, kad ir prokurorų kompetencija pedofilijos bylose kelia abejonių. Generalinio prokuroro pavaduotojas Gintaras Jasaitis televizijos eteryje sugebėjo pareikšti, jog tyrimui atlikti yra būtini daiktiniai įrodymai, nors akivaizdu, kad būtent pedofilijos bylose jų būna retai. Juk Vakarų pasaulyje pedofilai nuteisiami praėjus daugeliui metų po nusikaltimų, kai apie jokius daiktinius įrodymus nėra ir kalbos. Glumina ir prokurorų kaltinimai D.Kedžiui, esą jis nebendradarbiavęs atliekant tyrimą, nors tai yra ciniškas melas. Žinoma, kad buvo atliktos net trys mažosios Deimantės apklausos, nors tokį vaiką galima apklausti ne daugiau kaip sykį.
Šokiruojamai atrodė ir tas šaltis bei arogancija, kuri dvelkė nuo teisėsaugininkų, vyriausiosios vaikų teisių kontrolierės, kai jie po nelaimės bandė balinti savo mundurus, teigė, jog elgėsi pagal įstatymus, taisykles ir t. t. Niekas neišėjo ir paprasčiausiai neatsiprašė Lietuvos žmonių, kad nepadarė visko, jog ši tragedija aplenktų mus.
Šokiruoja, kad valstybinėse įstaigose klesti nejautra paprasto piliečio reikalams. Juk D.Kedys su savo bėda baladojosi visur, bet į jo atvejį buvo pažiūrėta pro pirštus. D.Kedžio atvejis vertintas kaip bulvarinis skandalas, šeimos kivirčas. Štai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, jo pirmininkas Stasys Šedbaras viešai prisipažino, jog šią istoriją sužinojo beveik tragedijos išvakarėse. Leiskime savęs paklausti, kiek turi būti atitrūkęs nuo gyvenimo Seimo narys (arba kaip dirba jo padėjėjai), kad nieko nežinotų apie plataus atgarsio visuomenėje sulaukusią istoriją?
Patyrėme šoką. Norisi tikėti, kad jo supurtyti pabusime iš to baisaus abejingumo, kuris kausto tiek mus, tiek mūsų valstybės institucijas. Norisi tikėti, jog išauš diena, kai nebereiks kraujo, šoko, ašarų ir teisingumą bus įmanoma įgyvendinti ne šūviais.
