Nino Burdžanadzė, viena aršiausių Michailo Saakašvilio kritikių, bei jos bendraminčiai prieš prasidedant kruvinais susirėmimais pasibaigusiam trečiadienio protestui, susirinkusiems mitinguotojams dalino eitynių atributus – mėlynas kartonines kepuraites bei vėliavas, pritvirtintas prie PVC vamzdžių. Dauguma protestuotojų vėliavą tiesiog nusviesdavo žemėn kaip nereikalingą skudurą ir pasilikdavo tik baltą jos kotą – „savigynai, jei policija užpultų“. Beje, policija į mitingą nesikišo tol, kol jis buvo sankcionuotas: pati ten buvau, kartu su minia per Tbilisį žingsniavau ir nė vieno uniformuoto policininko aplink nemačiau.
Jauni vaikinai bei kresni vyrai, ginkluoti lazdomis bei veidus slepiantys po medžiagos skiautėmis, skanduojantys „Sakartvelos gaumardžos!“ („Tegyvuoja Gruzija“) nė iš tolo nepriminė vargšų taikių protestuotojų, kuriuos skriaudžia riaušių policija.
Kiti mitingo dalyviai (kurie sudarė absoliučią daugumą) – sovietinių laikų besiilgintys pensininkai. Konkretūs reikalavimai? „Miša lauk!“, minios kraują kaitinančios kalbos apie nepriklausomybę, vienybę, totalitarinį valstybės režimą bei Saakašvilio bendražygių grobstamus pinigus. „Nėra darbo, neturim pinigų, viskas brangsta, negalim net svečių pavaišinti kaip kad anksčiau būdavo“, – dejavo į mitingą atvykęs bedarbis Davidas iš Sagaredžo kaimo. „Jei kas nors iš Vakarų valstybių vis dar mano, kad Miša – demokratiškas valstybės vadovas, tegu jį pas save ir pasiima“, – įsijautęs į šuns dienas valdžią dėjo Davidas. Nėra darbo, neturim pinigų, viskas brangsta, negalim net svečių pavaišinti kaip kad anksčiau būdavo...
Jauni „smogikai“, būrys nepatenkintų pensininkų, minia žioplių, gauja žurnalistų, su vežimėliais zujantys ledų bei limonado pardavėjai – jei pakeistume veiksmo vietą, tai kuo puikiausiai galėtų būti kokių nors „paksistų“, profsąjungų ar kitų opozicinių jėgų atstovų organizuotas mitingas iš serijos „šalin Kubilių“. Nė kvapo „rūsčiosios dienos“, „dienos, kuri pakeis Gruzijos istoriją“, „kovos iki galutinės pergalės“ – tik minia populistų ir jų pasekėjų trikdanti kasdienį Tbilisio gyvenimo ritmą: penkias dienas mitingavę priešais Visuomeninės televizijos pastatą jie blokavo Kostavos gatvę ir vieną svarbiausių transporto mazgų Tbilisyje, o trečiadienį eismas negalėjo vykti miesto arterijoje – Š.Rustavelio prospekte.
„Jei atvirai, tai manau, jog geriau būtų jei rusai Gruziją okupuotų ir Saakašvilį nuverstų. Aišku, jei tik civilių nežudytų“, – sužinojusi, kad aš iš Lietuvos, porino mitinge sutikta pagyvenusi moteriškė. Neprisistatė – bet teigė bijanti, kad namo gali ir negrįžti. Esą nors uniformuotos policijos ir nematyti, tačiau valdžios agentai yra įsimaišę tarp žmonių ir ne vieną protestuotoją tyliai pašalinę. Tiek ji, tiek kiti protestuotojai labai priminė lietuviškus valdžios bei teisėjų klanų medžiotojus bei visus sąmokslo teorijų gerbėjus.
Žurnalistai mitinguotojų taip pat buvo vadinami provokatoriais, valdžios šnipais – nukentėjo kai kurių operatorių kameros ar fotoaparatai. Ironiška – nuo save taikiais vadinusių demonstrantų...
Tbilisio „sidabrinė“ (taip pavadinta dėl daugumos plaukų spalvos) revoliucija labai priminė pranašautą pasaulio pabaigą: nė viena neįvyko. Opozicionieriai dabar toliau galės kaltinti M.Saakašvilį smurtu ir žmogaus teisių pažeidimais, šis savo ruožtu paskelbė, kad demonstracijos – rusų iniciatyva ir darbas. Drabstymasis purvais nesibaigs dar ilgai. Visoje istorijoje labiausiai gaila žuvusių policininkų šeimų ir artimųjų – kaip teigiama, parblokštų nuo parlamento didžiuliu greičiu savo uodegas nešusių mitingo organizatorių automobilių.
Policija po savaitgalio susirėmimo su protestuotojais nesikišo iki paskutinių trečiadienio minučių, nes N.Burdžanadzė ir co turėjo oficialų leidimą mitingui iki gegužės 25 dienos imtinai.
Trečiadienio vakarą Tbilisio savivaldybės atstovai mitinguotojų paprašė pasitraukti nuo parlamento rūmų, nes jie blokavo Šotos Rustavelio prospektą – gatvę, kurioje ketvirtadienio rytą turėjo vykti Nepriklausomybės dienos paradas. Piketuotojai trauktis atsisakė – esą tai M.Saakašvilis turi atšaukti karinį paradą.
